Sekmadieniniai pokalbiai: atsitiktinumai, uraganai ir pasipasakojimai

parašė janulyte

Jau gruodis įpusėjo, o aš dar net neuosčiau karšto vyno. Bet šį kartą visai ne apie vyną – tam turiu svarių priežasčių.

Tokiais sekmadieniais man norisi nusikirpti plaukus, nusidažyti juos blondiniškai, nusiskusti antakius ir juos nusipiešti. Čia iš tos operos, kai mėgstu sakyti – „kai galvelėje darosi uraganai, keisk šukuoseną arba vyrą“. Tačiau dabartinė situacija, kad plaukus kirpti gaila, keisti ko nėra, nebus taip drastiška (Monika siūlė didintis krūtinę – vartojo kitą žodį, bet noriu bent jau pavaidinti santūrią – o Erlendas sakė, kad didesnis efektas būtų susimažinti ją). O bet tačiau sekmadienis, kai ne portretą norisi rodyti, o kirptis/dažytis/skusti/piešti, pasibeldė ir sako: labas, Juste, gal davai, pasigraužkim? Aš sakau: gal, davai, ne? Bet tada Sekmadienis sugniaužia kumštį ir smogia mano putlian žandukan. Tai va, gerai, kad saldumynus pradėjau valgyti, žandai išsipūtė dar labiau, tai ir smūgį lengviau atlaiko. Iš dalies.

Šiaip rytoj turėtų būti diena, kai du egzemplioriai spausdinto teksto ir įkeltas failas į duombazę man reikštų dar vieną kažkokią ribą, kurią peržengiau. Spaudimo sumažėjimą, nervų atslūgimą ir, matyt, vėl kokius pusantrų metų besitęsiančius staiga užpuolančius galvos skausmus. To vengiau, tai va, draugai, nereiks manęs sveikinti šį sausį su gėlėm. Galėsit tai padaryti kitą sausį. Nebuvo trokštamiausias sprendimas mano gyvenime, bet šiuo atveju – vienas protingiausių ir geriausiai pasvertų. Puse metų atgal – raudočiau, trankyčiau galvą į sieną, keikčiau save ir visus aplink. Dabar jaučiuosi gerai.

Kiekvienas sprendimas gyvenime anksčiau, vėliau ar visada daro įtaką. Čia jau labai Coelhiška išmintis, bet šiuo atveju tai nėra bėgimas. Nors baimių yra – svajonių darbas, pvz., veikla. Jausmas, kad esi prie kažko pririštas. Aš neperseniausiai išsigryninau trumpą svajonę, į kurią telpa daug. Vieną rytą prabudus išgirsti: -Juste, davai, varom pagyventi į Klaipėdą. O aš tada užtikrintai: – Varom. Atseit, gal tai stabdytų ir šitam reikalui?

Čia telpa daug, nes, pirmiausia, Klaipėda. Bet svarbiausia, kad pagaliau sprendimų priėmimas vėl nebebūtų daug svarstymų, abejonių ir baimių pilnas procesas, kuris dažniausiai prie nieko gero ir nepriveda. Tai taip panašiai buvo ir šiuo atveju. Mąstyta, svarstyta, bet įjungta logika ir nugalėjo ne kažkokie moraliniai nusistatymai, o konkretus normalaus tikslo siekimas. Tikslas būtų pasiektas ir dabar, bet tikrai ne iš pačių normaliausių.

Tokiais sekmadieniais dėliojuosi mintis, nes kas daugiau belieka, kai ištisą dieną gulinėji lovoje. Ir, kas keisčiausia, dėl to gulinėjimo negraužia sąžinė. Paprastai visada yra nebaigtų darbų, kvailų įsipareigojimų arba pažadų sau. Dabar mano pažadas sau – išsigulėt, pabaigti rašyti kas pažadėta Rūtai, paskaityti, išgerti arbatos ir eit miegot stengiantis, kad nekankintų košmarai.

Šiandien dar kartą įsitikinau, koks nuostabus ir keistas dalykas yra atsitiktinumai, kurių gyvenime pilna, tik kartais plačiau reikia atsimerkti, kad juos pamatyti ar nenuvyti šalin. Vienas labiausiai įsirėžusių – kai perperkant savo svajonių batus nusprendžiau nebūti perdėm konkreti ir truputį pasikalbėti jei jau mane kalbina. Šio sprendimo ir vieno sakinio dėka gavau medžiagos savo magistrui. Pilna istorija platesnė, labiau įkvepianti, bet pasiliksiu ją sau ir dar kokiems 50 žmonių, kuriems jau pasakojau.

Tačiau paskutinis atvejis – stipriausias, kuris prasidėjo dar prieš 6-7 metus, kai mokykloje mokiausi. Tada dar man atrodė, kad cinizmas ir sarkazmas mane toli nuves. Ant megztinio užsivuniodavau skarą, vietoj kuprinės nešiojau rankinę ir svarbiausia būdavo kiekvieną dieną rengtis vis kitaip. Nors, ką jau, šitas įprotis išliko iki šiandien (būkite sudeginti, kvaili testai, mergaitiškuose žurnaluose). Tokiu metu vasarį mūsų mokykloje svečiavosi Robertas Danys ir Olegas Ditkovskis. Buvo daug poezijos, buvo dainų. Buvo labai gražu. Kadangi renginį organizavo Agnė, tai jos namuose ir nugulė Danio pamirštas segtuvas su eilėraščių krūva, kur iki šiol laukė savo namų.

Nutiko taip, kad po kokių 8 mėnėsių Danio nebeliko. O segtuvas šiandien grįžo į savo namus. Tam užteko vieno mano bloge papostinto įrašo. Tą kartą su didele baime jį viešinau FB. Nemėgstu būti pernelyg jausminga, reikšti kažkokius jausmus romantinius/švelnius ypač raštu. Nesvarbu, ar tai susiję su manimi ar mano fantazija. O tas įrašas buvo pilnas visko, net gi kito atsitiktinumo beveik paveiktas. Taigi, po šio įrašo, kurį bijojau rodyti, paviešinimo, užsimezgė pokalbis, kurio metu tingėjau (nes per telefoną tingiu maigytis mygtukus), bet papasakoja istoriją su užmirštu segtuvu. O va čia ir pasirodo gyvenimas – Rimantas, kurio auklėtojas buvo Danys, iki šiol bendrauja su poeto mama. Todėl ketvirtadienį man paėmus segtuvą iš Agnės, šiandien jis turėtų jau nukeliauti į savo namus.

Tokia keista, pseudo romantinė istorija, bet man dar kartą įrodanti, kad atsitiktinumai yra stiprus dalykas. Ir ji džiugina. O kartais, kaip šis atvejis, skatina nebijoti kažko sakyti, daryti ar rodyti. Gal pagaliau reikia nustoti vaidinti pačiai prieš save ir būti tokia, kokia esu ant popieriaus, kai niekas nemato. Dabar galėčiau pajuokauti, kad pateisinčiau kai kuriose aplinkose man kabinamą menioškės etiketę. Galėčiau juokauti, bet nejuokausiu. Nes tos baimės ir yra sąlygotos to kvailo noro nepasirodyti eiline susireikšminusia, manančia, kad kažką gali pseudo meninyke, kurių pilnas Komfakas.

Kažkaip geriau pačiam, kai išsigrynini kas gąsdino ir ko bijojai. Nes vėliau lengviau atsipalaiduoti ir negalvoti ką šneki. O jei galvoji – pasijuokti iš savęs. Galų gale pradėti bendrauti ir nevyti visų aplinkinių nuo savęs. Mažiau galvoti dėl savo sprendimų – kas būtų jeigu būtų. Kovoti su savo demonais nėra lengva, bet būtina ir naudinga. Nes tik tada šokant ir bebūnant kažkur į galvą šauna mintis: o mano gyvenimas geras! Ir einant iki parduotuvės dažniau norisi šypsotis, o ne suraukus kaktą vaikščiot. Būna labai juokinga, kai pastebiu kelis keistus praeivių žvilgsnius ir tada suprantu, kad einu išsišiepus kaip idiotė arba kažko gero parūkius. Tokiai šypsenai gali būti daug priežasčių ir jų nereikia analizuoti, užtenka, kad tiesiog būna.

Savo sekmadieninius pokalbius su savimi pabaigsiu moteriškų marazmų, kurie visiškame epopėjuje, apibendrinimu: visokios apyrankės su akmenukais, kaklo papuošalai (kurių niekada nenešiojau), kvepalai, batai ir juodos suknelės – va kas daro mane laimingą. Ai, ir dar spurgos – šokoladinės ir avietinės. Kad ir toliau sėkmingai panašėčiau į vieną iš tų šokoladinių spurgyčių.

Sekmadieniais arba skaniai valgyk, arba skaniai bendrauk – Justė

Ir, vietoj sekmadieninio portreto, iliustruosiu pseudo meninykės vaizdu:

Aiškinu: web cam toy filtras vadinas Old movie. Tai aš čia mėginu būt kaip iš to old movie: beveik garbanota ir beveik graži, nors ir patamsy veidą nusipiešus.