janulyte

Siekiniai ir pasiekimai

Žydinčios obelys ir tie dveji metai

Tai yra trečia įrašo, kuris man pačiai labai būtinas, pradžia. Norėjau pradėti kalbėdama apie 2 metus. Tada bandžiau apie tai, kad dar niekada nemačiau taip gražiai žydinčių kiemų ir gatvių, kaip šį savaitgalį. O lygiai prieš du metus irgi viskas žydėjo, bet jau ėjo į pabaigą ir kiemų pievos buvo nubertos baltais žiedais.

Lygiai prieš du metus dariau nuotrauką Toms akcijai balkone su svogūnų laiškų krūmu. Buvau mieste su mama. Turėjau biuletenį. Valgėm šaltibarščius, kurie buvo padaryti į tą patį puodą, kai juos dariau prieš sužinodama, kad nebėra Bočiaus. Taip ir tada, prieš 2 metus, sužinojau, kad nebeturiu Močiutės. Tada pirmą kartą pamačiau žydinčią Plungę ir Močiutės kiemą nuklotą baltais žiedais.

Visus šiuos metus gyvenu su liūdesiu, bet jis, kaip ir žmogus, pamažu bręsta ir kinta. Dar norisi verkti, gailėtis savęs, bet vis dažniau ir šypsotis, nes džiugina prisiminimai. Net Močiutės ir Bočiaus puoselėtas žydinčias obelis prieš kelias dienas ne taip skaudu buvo stebėti iš kitos tvoros pusės. Liūdna, bet nebe taip. Nors pravažiuojant ir sustojant prie kiemo virė visi įmanomi jausmai. Bet ir namas, kiemas keičiasi – tampa vis labiau nebe mano.

Čia aš labai daug kartų rašiau apie liūdesį, netektį, kurią išgyvenau tada ir išgyvenu vis dar. Prisiminimai, susieti su tais namais Čiurlionio gatvėje, bijūnais ir visais įmanomais daržo ir sodo privalumais man yra dalis laimingos vaikystės. Nes būtent ten ir būdavau laiminga. Supdavausi ant tos supamosios kėdės kambary, kuris net karščiausią dieną būdavo maloniai vėsus. Ant tos kėdės, ant savo kelių, mane sūpuodavo Močiutė. O ant tos sofos su Bočium žiūrėdavau laidas apie gamtą savaitgaliais, kurios man tikrai būdavo neįdomios. Kiekvienas daiktas, kuris buvo tame name, man yra svarbus tiek, kad nemoku apsakyt, nes primena dalykus, kurių nenoriu pamiršti. O labiausiai man trūksta to apkabinimo, kaip apkabinti mokėdavo tik Ji ir nenoriu pamiršti, kaip Bočius atnešdavo priskintų žirnių, slėpdamas juos už nugaros.

Ir iki šiol dar neteko valgyti tokių skanių bulvių ir pomidorų, kaip iš ten.

Bet, kaip minėjau, tas liūdesys, kurį sukelia šitie prisiminimai, keičiasi. Man vis dažniau norisi šypsotis. Net lankant kapus, nors ir per ašaras, lūpų kampučiai kyla, nes tų žmonių dėka turėjau neapsakomas vasaras,  o vėliau ir savaitgalius. Jiems esu dėkinga, kad turiu draugus pas kuriuos galiu vis dar nuvažiuoti, nes jų dėka tas ryšys nenutrūko. Ir jie man padėjo auginti savy šiek tiek kitokią kryptį nei vien nervingumas.

Ir vis dažniau atrodo, kad turėjau netekto to Jų ramybės uosto, į kurį nuolar bėgdavau, kad rasčiau jį čia, arčiau savęs bei tapčiau pati jo dalimi.

O čia obelys, kurias puoselėjo mano Močiutė ir Bočius. Jos žydi ir be jų, kai jas stebiu iš kiemo, kuriame praleidau ne ką mažiau laiko, nei anapus tvoros.

18620251_10203323691050711_607105838538044731_n

Mano Islandija: 3 dienos nepaprastos gamtos

Pagaliau yra ta diena, kai sudėsiu kelionės įspūdžius. Šiandien tiesiog žiūrėjau nemažai muzikos klipų, kurie filmuoti Islandijoje ir dar kartą supratau, kad tai tikrai yra ta šalis, ta kelionė, apie kurią NORIU pasakoti. Nes paprastai mano kelionės yra mano ir, man rodos, niekam kitam neįdomios. Net apie Hario Poterio muziejų man nesinorėjo tiek kalbėti, kiek kalbėjau. O štai Islandija yra visai kitas reikalas.

Pradėsiu nuo to, kad Islandija yra nuostabi šalis keliavimui, neįtikėtinų gamtos išdaigų ir mūsų akims neįprastumų pamatymui. Bet esu visiškai tikra, kad nenorėčiau ten gyventi. Islandija man išliko nuostabaus grožio ir savaime suprantamo vienišumo šalimi. Ten, kaip juokavau, užtenka kokių 5 kelių (gal net tiek jų nėra 🙂 ), beveik visa žemė priklauso valstybei, nes iš jos jokios naudos ir ten žmonės yra priversti susigyventi su vienišumu. Išpradžių žavi tas vaizdas, kai važiuoji palei neįtikėtino (man) ilgio kalną ir, staiga, matai, kad ant jo, rodos, viduryje nieko, stovi vienišas namelis. Jis toks mažas, kad nesunku suprasti, kaip jis toli. Toli ir vienišas. Bet vėliau, pradėjus galvoti, kažkaip melancholiškai liūdna pasidaro. Tokia ta Islandija, gražaus vienišumo šalis.

Bet gamta! O, kokia gamta!

Paminėsiu, kad mūsų kelionė netruko ilgai. Penktadienį per pietus jau buvome bute, kurį nuomavom per Airbnb, o pirmadienį ryte jau pridavėm nuomotą automobilį į nuomos punktą. Tačiau susidarius normalų maršrutą ir pasiplanavus laiką (ačiū, Vaida! Visas planavimas, bukinimas ir taip toliau buvo jos rankose. Ir, įsitikinom, teisingose rankose) įmanoma namažai pamatyti ir parsivežti tiek įspūdžių, kurie ir ašarą spaudžia žiūrint kokį klipą, baksnojant pirštu ir rėkiant: buvau čia! Čia buvau!! EEE, o šito nemačiau…

Gerai, kad Islandijos sostinė nepasižymi kažkokiais išskirtiniais pastatais, vietomis ir parkais ( :D), nes nereikia plėšytis ką labiau nori pamatyti – miestą ar gamtą. Vaikštant senamiesčiu nuperki lauktuves, pasižiūri kažką sau ir ieškai, kuriam bare nusimato geresnė Happy Hour.

(Kalbant apie miestą ir vietinius, kol juo dar matėm, tai jiem ten visai nešalta ir jie beveik nerūko, kas man buvo itin keista, įpratusiai prie baro durų matyti didelius susibūrimus su cigaretėmis. O ten rūkančių, rodos, vos keli.)

Pirmiausia akiai buvo keista priprasti prie to miesto gyvenimo susiplakimo su gamta. Eini švilpaudamas senamiesčio gatve, renkiesi į kurią suvenyrų parduotuvę užeiti ir, staiga, šalutinė gatvė atveria vaizdą į didingus, apsnigtus kalnus. Arba stovi prie modernaus stiklinio pastato ir, rodos čia pat už jo, stūkso tie patys kalnai. Čia tau ne Aukščiausias autostrados taškas (prie kurio nuotraukos dar ir neturiu 🙂 ).

IMG_20170310_175159_680

O po pasivaikščiojimo po Reikjaviką kitą dieną laukė gamta su tais pačiais kalnais, užšalusiais ežerais, galingais kriokliais ir „žeme“, kuri man labiau priminė nugriauto pastato pamatus. Tiesą pasakius, pirmą kelionės valandą iki Reikjaviko ėmiau suprasti iš kur tos skandinaviškos pasakos, iš kur mistika su visa hierarchija ir atskirais kiekvienos būtybės gyvenimais. Tiesiog sunku neįsivaizduoti kažko, tolumoj matant miškelį ir kažką raudono vidury jo. Staiga ima rodytis, kad kažkas raudono su ilgomis kojomis bei rankomis kopia kalnu pro tą mišką ir lauki, kada išsities visu ūgiu. Žmonės tokie padarai, kurie linkę mistifikuoti, apmegzti kiekvieną nepažįstamą reiškinį. O ypač, kai jis toli ir nepasiekiamas. Ir ta „žemė“, kurią jau minėjau, rodos, kažkada buvo vienos milžiniškos tvirtovės pamatai ir sienos. Bet viskas sugriuvo ir liko tik akmenys, griovos ir kažkokie kontūrai, kurie kelia tokias asociacijas. Atrodo, kad Islandijoje gali sustoti bet kuriame taške ir turėsi ką fotografuoti, ką įsiminti ir ko pavydėti vietiniams.

Antrą dieną važiavom Golden Circle. Praktiškai, nei vienos vietos tikrojo pavadinimo neįsiminiau ir net nesistengiau, nes tai neįmanoma, nebent moki laužyti liežuvį pagal tas visas neaiškias raides, kurios, rodos, viena šalia kitos net nedera.

Trumpai. Aplankėm ežerą su gražiu vaizdu, važiavom siauru keliuku, kuris ėjo paviršiumi, kuris man priminė trolio nugarą arba kojos pirštą su daug karpų. Matėm geizerius, didingą krioklį, maudėmės geoterminiam baseine, o labiausiai mane tą dieną sužavėjo užgesusio ugnikalnio krateris. Ir, aišku, viskas visada vyko kalno ar kalnų pašonėje.

Antrą kelionės dieną važiavome ratu, tai nieko nematėm to paties: ką pražioplinom, tą pražioplinom. O va trečią dieną į priekį ir atgal važiavom tuo pačiu keliu pirmyn-atgal, todėl galėjom dėliotis ką pamatyti važiuojant į vieną, o ką į kitą pusę. O tos dienos tikslas buvo Black Sand Beach, kuris, užbėgdama šitam raštui už raidžių, buvo kelionės uoga ant keksiuko, įstabus gamtos kūrinys ir tai, dėl ko vieno vertėtų skristi 4 valandas, važiuoti 2-3 valandas į priekį, tiek pat atgal ir skristi vėl 4 valandas atgal į Vilnių ir per kamščius grūstis iš oro uosto iki Antakalnio.

Šios dienos pirmoji stotelė – krioklys, kuris susidaro iš nenusakomo skaidrumo upės vandens. Ir, aišku, puiki vieta nuotraukoms. Stojom ir prie kalno, kuris buvo kaip ir ugnikalnis, o gal jo  dalis, gal ir kažkas. Ir vietoje, nuo kurios, rodos, galėjom vos ne visą Islandiją peržvelgti (aišku, kad ne), ėjom takeliu palei upę, prie kurios stovėjo vilnos fakbrikas, kurių gaminių pilna kiekvienoje suvenyrų parduotuvėj. O važiuodami iki galutinio tikslo skaičiavom vietas, kurias ketinom aplankyti.

Čia reikia paminėti, kad visi keliai (tiksliau tas vienas) eina palei tas vietas, kurias būtina pamatyti. Kalnų kriokliai ir kriokliukai matosi važiuojant pro šalį, o ir kitas vietas lengva pasiekti, rodos, vos nusukus į šoną.

Čia yra nuotraukos iš Black Sand Beach:

Visą vakarykštę dieną ir puse šios švietė saulė. Tačiau važiuojant iš paplūdimio ėmė lyti, bet vis vien nusprendėm eiti iki TO nukritusio lėktuvo (mačiau klipą, kuriame Bieberis ant jo riedlente važiavo). Pagrindinė bėda buvo TA, kad nuo stovėjimo aikštelės, įrengtos prie kelio, iki to lėktuvo reikia EITI 3.5 kilometrų į vieną pusę visiškai plynu, juodu lauku. Aišku, pradėjus eiti, atrodė, kas gi čia tie 3,5 km. Bet pradėjus lyti, užsimanius į tualetą ir niekaip tam keliui nesibaigiant mintyse imi keiktis ir sakyti, kad verčiau tas lėktuvas būtų to vertas. Tai nėra 🙂 Bent jau mano alkanomis akimis žiūrint. Žinoma, įdomu pamatyti. Bet kodėl tiek eiti reikia, nežinau. Ir nuotraukos smagesnės gavosi prie lėktuvo, kai jo nesimato, nei su lėktuvu ir jame rūkančiu turistu.

Galime pasidžiaugti, kad šiaip ne taip grįžom iki savo mašinytės, kurioje sutaršėm sumuštinius už 6-8 eurus. Buvom pavargę, šlapi ir nusiteikę niekur nebestoti, nes tas lėktuvas atėmė paskutines jėgas. Bet stojom, nes abu kartus privažiavę prie „mes tik privažiuosim, pažiūrėsim pro langą ir užteks“ krioklių, norėjosi išlipti, eiti, žiūrėti, fotografuoti ir niekur iš ten nevažiuoti. Vaizdai čia:

O paskutinė stotelė buvo ta, kad galėjom užeiti už krioklio, į kitą jo pusę, pasifotografuoti ir, aišku, grįžti visiškai šlapiems. Susimetėm striukes, o kas ir kelnes, į bagažinę, įsijungėm šildymą ir keliavom namo sriubų iš pakelių.

Aišku, už krioklio nebuvo galima eiti, nes ten vėl buvo ištiesta 20 cm aukščio virvutė su ženklu Nelipti, kurią perlipom. Beveik visose vietose būtent tokiais saugumo užtikrinimais ir apsiriboja Islandija. Kaip Šaras sakė: ak, tas skandinaviškas minimalizmas. O prie kraterio, kurio gylis 55 metrai, aplink kurį eini jo kraštais, kaba įspėjimas – jūsų saugumas jūsų pačių atsakomybės reikalas. Man, kaip bijančiai beveik visko, to užtenka. Bet va tokiems, kaip mano brolis, tai itin pavojinga gyvybei. Bet, vėl gi: ak, tas skandinaviškas minimalizmas.

Keliavome mes penkiese. Tai labai patogus skaičius tiek nuomojantis automobilį, tiek dalinantis išlaidas, kurios, patikėkite, Islandijoje tikrai yra žymios. Degalinėse sau leidom dešrainius, kurie buvo vandens skonio ir kainavo 5-6 eurus. Oro uoste už bulvytes sumokėjau 5 eurus (maža porcija), salotomis už 15 eurų nesusiviliojau 🙂 Tas beveik 4 dienas maitinomės sriubomis iš pakelių, sumuštiniais ir čipsais, nes tai buvo sąlyginai pigu. Maisto, kuris yra auginamas, skonis prilygo popieriui. Pomidorai buvo baisesni nei pačiu atšiauriausiu vidužemio Lietuvoje, o žali bananai, kuriuos šiaip mėgstu, pasižymėjo muilo skoniu. Tai nieko keisto, kad grįžus virėmės bulves, darėmės šaltekus, o kiti kebabus kirto.

20170311_132057

Suskaičiavus, tokia trumpa kelionė dviems, bendras išlaidas dalinant penkiems žmonėms, kainavo apie 500 eurų. Ir mes nebuvom tie keliautojai, kurie sau leido viską. Tikrai ne, nes taip ir likom neparagavęs tos sriubos už 15 eurų. Tačiau tik vienai iš mūsų teko mokėti už tualetą, kuris kainuoja 2 FAKIN eurus. Nes islandai patiklūs žmonės – šalia viešo mokamo tualeto stovi koks restoranėlis, kuriame, prie įėjimo, yra nemokamas tualetas. Tai imkit tai už tipsą.

Apibendrinant, galiu pasakyti, kai tai buvo įspūdingiausia kelionė, kurią kol kas turėjau. Dar prieš kokius 7-10 metus žiūrėjau žaliuojančios Islandijos nuotraukas ir įrašiau ją į vietų, kurias noriu aplankyti, sąrašą. Ir tada atrodė, kad tai tiesiog neįmanoma dėl lokacijos, kainų, nuvykimo ir panašiai. Bet, pasirodo, viskas įmanoma J kuo neapsakomai džiaugiuosi.

Bet atvykę susitaikykit su sieros – sugedusių kiaušinių kvapu, kuriuo atsiduos kiekvienas daiktas grįžus namo.

O čia visų mūsų linkėjimai Kovo 11 proga Lietuvai iš Islandijos (nuotrauka Vaidos):

17218753_1505884006090781_5695205764449649796_o

Aš dar nemoku daryti normalių kelionių aprašymų, tikiuosi kada tai išmokti. Bet, patikėkit, tai šalis, kurią verta aplankyti ir kuri turi ką parodyti.

Justė

Truputis vaikystės ir manijų

Kartais noriu pradėti videoblogą, bet tada pagalvoju, kam įdomu mano pezavonės. Tada pagalvoju, kad ir dažytis nemoku, tai prieš kamerą mano žandai pasidarys dar platesni, nei yra. O ir nepataikyčiu su temomis. Negaliu papasakoti apie naujausias mados tendencijas (nebent pasijuokti iš baisių kelnių, kurias mačiau pintereste), apie makiažo subtilybes (nes highlighteris ir strobingas man vienodai kažką sako). Galiu nebent papezėt apie Mikę Pūkuotuką, karūnas, Harį Poterį, knygas ir dar pazysti. Nes tą itin moku.

Kodėl būtent apie tai? Nes kiekviena maža mergaitė yra apsėsta KAŽKUO. Pamenu, kai aš buvau maža, tai buvo drugeliai, įsegami į plaukus (turėjau vieną tokį YPATINGAI nepaprastą. Jis plasnojo pajudintas ir buvo tikrai kruopšatus darbo ir nekičinių spalvų) ar ramunėlėmis-sąsagėlėmis į plaukus. Dar buvo gražūs penalai, dalmantinai ar dar kas. Mergaitės auga. Bet kyla klausimas, kurioje dvidešimt ir plius metų mergaitėje negyvena bent viena mergaičiukė su savo manija? Na, jei negyvena, tai man truputį gaila.

Kaip ir minėjau, mano manija visada buvo ir yra Mikė Pūkuotukas, kurio puodeliai, lėkštės, lėkštutės, pagalvėlės, figūrėlės ir taip toliau visokiomis formomis ir dydžiais išsisklaidę po namus. Yra kita manija: karūnos. Bet aš savęs princese nevadinu. Nes vadinu princesaite. 🙂 O šita manija atėjo ne iš taip seniai, iš tų liūdnų vakarų prie skype abitūros metais. Kai reikia daryti namų darbus, o tu žiūri pro langą. Tada ir šovė mintis į galvą, kad aš princesaitė su ružava karūnaite ir vienaragiu balkone. O ši, karūnų, manija labai dera prie mano naujos – suaugėliškos – manijos, kvepalų buteliukų.

Ir, žinoma, meilė Hariui. Hariui Poteriui. Atsimenu, kaip gavau pirmąją savo Poteriados knygą. Tai buvo kalėdinė dovana ir tai buvo antroji serijos knyga, nes mano Kalėdų senis labai nesigilino ar nerado, ar nežinojo. Gerai, kad pirmąją knygą jau buvau perskaičiusi ar vis dar skaičiau pasiskolinusi iš Monikos. Būtent ji ir tapo mano pirmąja Poterio biblioteka, nes jos lentynose jos atsirasdavo greitai, vos pasirodžiusios. O aš, su pakankamu naglumu tada, argumentuotai paaiškindavau, kad jas perskaitysiu greičiau nei jos brolis, todėl po jos turiu perskaityti aš.

Nemačiau nei vieno filmo kino teatre, bet visus turiu kompiuteryje. Mano asmeninė kolekcija prasidėjo ir užsibaigė ta antrąja knyga, kurią, rodos, apgraužė smiltpelė pabėgusi iš narvelio. Bet dabar lentynose man už nugaros sukrautos ne tik visos lietuviškai išleitos Poterio dalys, bet ir viena angliška. Ta, kurią su malonumu suvalgiau – 8-toji knyga apie Harį Poterį po devyniolikos metų.

Ir man visai negėda nei vienos iš šių savo mažųjų manijų. Kartais, tai būna puiki galimybė pratęsti pokalbį. Kitais atvejais, galimybė pasijuokti pačiai iš savęs ar su kitais. Tokie dalykai gelbsti, kai rodos, nieko nebenori ir nebereikia. Pasiimi Pūkuotuko knygą, įsijungi Poterio filmą, užsidedi karūną ant galvos ir keliauji tiesiai į vonią, pilną putų. Na, dar drėkinamą kaukę ant veido ir vėl saulė šviečia, net per uždaras vonios sienas.

Tokių akimirkų, tik ne blogų dienų išprovokuotų, o tiesiog ateinančių, linkiu sau ir jums.

Justė

Mano žingsniai Vilniumi ir, pagaliau, TA vieta

Šiais metais norėjau į Kaziuką. Turbūt pirmą kartą, nepaisant tų atvejų, kai mokiausi mokykloje ir vien nuvažiavimas TEN, į VILNIŲ, kur tiek REKLAMUOJA, į RENGINĮ galėjo būti principo reikalu. Tačiau, kaip tyčia, visą Kaziuką praleidau lovoj su termometru pažasty, net teko ir bliūdą pašonėje pasidėjus pabūt. Taip ir nuplaukė mano planuotas koks lašinio šmotelis, papuošalų dėžutė, auskarai (derantys prie žiedo), keramikinis daiktelis (tiktų ant komodos miegamajame) ar paprasčiausia medinė pjaustymo lentutė.

Noras kaupti buitinius daiktus pradėjo atsirasti ne prieš metus ar du, o visai neseniai. Matyt, tai susiję su poreikiu kurti savo kampą, kur viskas tavo, o nauji daiktai įauga į vietą – virtuvėje, vonioje, viename ar kitame kambaryje. Tokie burtai ima vykti tada, kai pagaliau randi savo kampą ir visos sienos (vienai ar kitaip) yra TAVO.

Nors man šiuo atveju reikia sakyti MŪSŲ. Taip ir darysiu. Beveik prieš metus pakeičiau savo gyvenamą vietą Vilniuje – 4tą kartą nuo 2009 metų. Pirmame savo būste gyvenau tik mėnesį – nesusigyvenom su Šeškine, atsirado kiti dalykai, o ir bendrabučio kambarį gavau, kur ir persikrausčiau (Justai, iki šiol atsimenu, kaip nesutikai važiuoti mano žinomu keliu iki Saulėtekio. Todėl važiavom pačiu keisčiausiu, ilgiausiu ir labiausiai „per aplinkui‘ maršrutu. Bet Antakalny degė vien žali šviesaforai).

Kamčiatka, 47-65. Kartais man šitas skaičių derinys pasivaidena prieš akis, dingsta. Bet tik ilgėliau pagalvojus galiu pasakyti kad tai mano pirmojo ir paskutinio bendrabučio kambario adresas. Šiuo adresu esu gavus tik kelis laiškus – ir tai dauguma reklaminių ir tik vieną (atrodo), kuris pradžiugino. Tam mėlynai tepetuotam kambary išgyvenau iki 2013 metų lapkričio (atrodo?). Tos sienos matė tiek, kad gerai, jog nemoka kalbėti. Ir siena, prie kurios stovėjo mano lova, buvo tokia stora ir šalta, kad ilgiau palaikiusi prispaustą kelį ar nugarą – peršaldavau.

Bendrabuty tekdavo po aukštus pamigruoti tik su chalatu – ieškant laisvo dušo, kai reikia kuo greičiau susiruošti į paskaitas/miestą/darbą. Buvo dingusi keptuvė – iki šiol negaliu suprasti ją man pavogė ar aš ją palikau ant ugnies ir tiesiog ją išmetė, saugantis nuo gaisro. O kai išmokau uždegti orkaitę (pavykdavo iš kokio 5 degtuko) ėmiau gaminti daugiau ir skaniau, kaip ir dabar kartais nepagaminu. O šlepetes, kurias pirkau studentavimo metams, su kuriomis vaikščiojau 47-to labirintais, išmečiau šiemet. Nes tiesiog padas panašėjo į cementą nugludintų batų, nei į šlepečių.

Galėčiau tęsti it tęsti. Kaip atsitrenkusi į šaldytuvą išmėčiau pupeles, buvusias ant jo, bet nuėjau miegoti, nes ai. O ryte kambariokė sutraiškė puse jų, bet surinko. Kaip tingedavau plauti indus, kaip užeidavo maniakinis tvarkymasis – nors ir retai. Draugai, bičiuliai ir kolegos. Misterija, susirinkimai, kubos ir Berneliai. Tačiau nepaisant amžino žmonių pertekliaus viename kambary grįždavau į jį, kaip į namus. Įsisukdavau į kaldrą ir užparpdavau itin lengvai. Bei ilgam.

O vėliau buvo laikas mano susipažinimui su Naujamiesčiu, važiavimu namo taksu už 2 eurus, ėjimo namo savaitgaliais pėsčiomis, parėjimo 4tą ryto su prancūziška bagete ar grietinės indeliu. Susigyvenau su nuolatiniu katino plaukų valymu nuo rūbų, murkiančiu sugulovu rytais. Ir čia lova buvo tas kampelis, kuriame mielai susirangydavau ir skaniai miegodavau.

Apie šitą gyvenimo tarpsnį galėčiau prirašyti mažiausiai 3 lapus – geriausius pagirimus butokei Mildai; papasakoti, kaip katinas išmokė nemažai kantrybės. Ten gyvendama ėmiau bėgioti, suvaikčiojau ne vieną kilometrą, pradėjau save mylėt ir prie aptemptų juodų suknelių derinti raudonas lūpas.

Bet ten turėjau kambarį, ir visa kita buvo arba ne mano, arba bendra erdvė. Kiekvienas daiktas turėjo savo tikslią vietą dėl elementarios erdvės trūkumo. O dabar, beveik jau metus, pamėgau vaikščioti Ikėjoj ir rinktis niekučius, todėl ir norėjau į Kaziuką, kad partemčiau dar vieną daiktą mums į mūsų namus. Ir mėgstamiausia vieta man yra visas butas, o ne vien lova.

Aš vis dar labai ilgiuosi Naujamiesčio, Antakalny man nepatinka bėgioti. Bet patinka šalia esanti poliklinika (:D) ir turgelis, kurį jau tuoj tuoj galėsim pradėt šturmuot savaitgaliais. O labiausiai patinka tie tingūs savaitgaliai, kai atsikėlus saulė jau spigina į akis, o per ištiestos rankos atstumą gali paliesti žmogų, su kuriuo taip gera – šviečiant saulei ar pilant lietui. Svarbiausia, kad namuose ir kartu.

Tokie mano keli pėdsakai Vilniuje. Aš niekada nemėgau kraustytis ir kiekvienas sprendimas, kad jau metas kelti sparnus, man kainavo nemažai nervų, atsakomybės ir panašiai. Bet ir tai, stresą dėl niekų, iš manęs šių namų atmosfera pamažu išmuša. O viskas, ko tam reikia, TO žmogaus.

Justė

Apie jausmus ir ilgesius

Sekmadienis – nagai nulakuoti, skalbiniai išdžiaustyti, vonioj pagulėta todėl pats laikas pasidalinti kažkokiu jausmu, kuris neduoda ramybės. Ir pavadinti jį tenka melancholija, kad ir kaip nemėgstu šito žodžio. Norėčiau kažko tikresnio, bet stipresnio, nei ilgesys. Tačiau ne man skirta išradinėti naujus žodžius, tai telieka juos išjausti.

Netekus Močiutės gedėjau ir tebegedžiu ne tik jos, kaip nuostabiausio pasaulyje žmogaus, Močiutės, kuri mokėjo apkabinti ir pakalbinti, bet ir vietos, to jausmo, kurio netekau, netekus pirmiausia Bočiaus, vėliau Jos. Aš iki šiol svajoju, kaip grįžtu ten, valgau tuos pomidorus iš šiltnamio, bulves iš daržo ir visas įmanomas uogas užkandu žirniais. Karštą dieną supuosi supamojoj kėdėj viduje, nes namuose vėsu. Ir, svarbiausia, mėgaujuosi neapsakoma ramybe, kurios pilna kiekvienoje namų kertelėje. Įsivaizduoju, kaip grįžtu ten ir ilsiuosi, leidžiu laiką ar gyvenu, siurbdama tą jausmą.

Tačiau neseniai suvokiau akivaizdų dalyką – net jei ir grįžčiau ten, galėčiau vėl ten leisti visas savo atostogas, basa vaikštinėti po kiemą, viskas būtų kitaip. To namo kertelės dabar pilnos kito gyvenimo, kito kvapo. Ta atmosfera dabar „sugadinta“ svetimais jausmais, pokalbiais, pykčiais ir džiaugsmais. Ten, net grįžus mums visiems, viskas būtų kitaip, nes tos ramybės, kurią kurdavo Močiutė, jau nebus. Mes, kiekvienas iš mūsų, į namus atnešdavom vis kitą savo jausmą ir išgyvenimą, bet juos apsupdavo TAS jausmas. O jam nelikus, viršų ima kiti išgyvenimai.

Ir tai yra natūralu, kad ir kaip skaudu pripažinti. Niekas jau niekaip nesugrąžins tos armosferos ir pojūčio aplankant tą namą, prie kurio žydėjo ryškiausi ir skaniausiai kvepiantys bijūnai.

Pradėjusi pasakoti, neturėjau konkrečios idėjos, ką tuo noriu pasakyti. Tiesiog labai norėjau viską išdėstyti raštu. Tačiau, jei labai ieškote moralo, galiu jį išspausti. Aš žinau, kaip sunku tvarkytis su ilgesiu ir netekties jausmu. Kaip sunku suprasti, kad viskas, nieko nepakeisi ir nebebus taip, kaip anksčiau. Esu tikra, kad visi žmonės, kurie turi jausmus, yra tai išgyvenę. Nutrūkę santykiai, iširusios ar prasmės netekusios draugystės, mirtys, išvykimai, tiesiog pamesti kontaktai. Visa tai ir dar dešimtys priežasčių liūdėti ir ilgėtis. Tačiau, kiek galima save tuo kankinti?

Tas jausmas, aišku, visada keliauja kartu, bet nereiktų leisti, kad taptų barjeru kažkam naujo, netikėto ar labai laukto ir norėto. Pavyzdžiui, gyvenant praėjusiose santykiuose, kurie nebepasikartos, užkirsti kelią naujoms pažintims. Ilgintis ramybės, tikrumo jausmo konkrečioje vietoje, nebenorėti rasti alternatyvų, sakyti: ne, čia vistiek nebus kaip ten. Ir taip toliau, ir taip toliau Kaip tai kvaila! Čia tas pats, kaip mėgstant skaityti, mesti tai daryti, nes tiesiog sugalvojai, jog niekada nerasi geriau, nei neseniai baigta knyga.

Aš šiaip tikrai gyvenu gerai ir ramiai. Kiekvienas bandymas mane išmušti iš vėžių, aršiausiu atveju, pasibaigia pasiputojimu namuose prieš veidrodį. Neneigsiu, paverkiu nuleisdama garą, kai galva, rodos, kunkuliuoja nuo išgyvenimų, jausmo, informacijos. Bet kaip gera pasidaro pagalvojus, kad viskas su manimi gerai ir esu mąstanti ir rami būtybė, kuriai nekyla noras rėkti vardan rėkimo. Man nereikia dramų, riksmų, kad būčiau išgirsta ir suprasta. Aš galiu suraukti iš nepasitenkinimo nosį, bet vietoj to, kad rėkčiau, nueiti ir pačiai viską padaryti taip, kaip noriu.

O pats geriausias jausmas mylėti ir lygiai tiek pat jaustis mylima. Ir pikta tokiu atveju būna tik tada, kai apšoksta lūpa ir tiesiog negali pabučiuoti.

Justė

Impulso dienoraštis Nr. 2 – radau savo treniruotes ir truputį apie čytus

Šiandien, persirenginėdama po sporto, pajutau, kad labai noriu pomidorų su svogūnais grietinėje. Kaip Mykolaitis dainavo: grietinėle aptaškytais. Džiaugiuosi, nes ne McDonalds kokio, kuris prieš akis kas kartą stovi ar Fokuso picos, kurios, dar mokykloje, važiuodavom iki Ukmergės prikirst (o dabar beveik kas kartą būnant Ukmergėj pravažiuojam, bet niekada neužsukam, nes važiuojam naminio maisto).

O jei kalbant ne apie pomidorus, o tai, kaip man sekasi toliau keliauti iki Impulso, tai turiu būti sąžininga ir išpažinti visas savo nuodėmes. Maistas, žinoma, yra neatsiejama dalis nuo sporto, geros savijautos ir figūros. O aš, žinoma, niekaip to maisto nesusireguliuoju. Pavyzdžiui, nutylėjau (tiksliau pamiršau, nes norėjau apie tai pajuokauti) savo pirmame #Impulsodienoraštis įraše, kad po pirmos treniruotės iškart nužygiavau į McDonaldą. Kitą dieną atsikėlus pusryčiams valgiau spurgų, grįžusi iš treniruotės vėl valgiau spurgas. O po trečios treniruotės šeštadienį važiavom pas tėvus ir buvom abu alkani. Tai sukirtom degalinės dešrainių. Visiems, kam pasakoju, tai juokiasi. Sako, kad tas sportas tas ant to man išeina. Bet, bijau, kad yra blogiau. Nes tas maistas agresyviai renkasi sėdmenyse ir šlaunyse, nepaisant visų prakaito upelių salėje.

Rodos, išpažinau nuodėmes. O šiandien parėjusi prikirtau pomidorų grietinėje. Gerai, kad vietoj normalios grietinės perkam natūralų jogurtą, ką dar iš tų laikų, kai Kilo.lt paslaugomis naudojausi, atsinešiau. Ir norėjau sūrios, gausios ir aštrios svogūnais mišrainės. Nežinau, kiek druska kenkia ar nekenkia, bet dabar esu laiminga, soti ir pasisūrinus gyvenimą.

O kalbant apie sportą, kaip man sekasi? Praeitą savaitę sporto klube buvau 3 kartus. Šeštadienį sudalyvavau stepo treniruotėje ir, galiu pasakyti, atradau TĄ treniruotę, kuri man labai patinka. Bėda ta, kad tai pažengusiųjų grupė, o aš nei žingsnių žinau, nei jėgos tiek turiu. Tai kliuvinėju, griuvinėju ir daugiau nei pusės dalykų nepadarau. Bet eisiu, nes patiko. Kliuvinėsiu, kol nebekliuvinėsiu. Žioplinėsiu, kol nebežioplinėsiu.

Po šios treniruotės ėmiau vaikščioti į kūno dizainą pas tą pačią trenerę. Pirmiausia padariau taip, nes pirmadienį tingėjau, tingėjau ir 10 h ryte. Tai pasirinkusi iš likusių laikų, atbuvusi treniruotę supratau, kad man patinka tempas, pratimai ir pn. Pasikankinu, bet ne per daug. Tai dabar jaučiuosi atradusi laikus, kuriais ir eisiu kratyt savo leškų.

Su treniruokliais vis dar vyksta susipažinimo procesas. Dabar ieškau tų, su kuriais galėčiau pakankinti presą. Prieinu, atsargiai peržiūriu paveiksliukus, o pajutusi, kad kažkas artėja iš už nugaros – sprunku. Juk tai elgiasi žoliaėdžiai džiunglėse arba tyruose? 😀

Linksmas faktas: mėgstu mindama dviratį įsijungti LRT mediateką ir pažiūrėti, ką Jakilaitis su savo svečiais kalba. Tai kai kikenau iš Karbauskio, už manęs stovėjo vyriškis ir kreivai mane stebėjo. Įžeidžiau politines pažiūras, matyt. Arba supyko, nes vėl pakeičiau klaviatūros kalbą.

Tai iki šiandien, penktadienio, nuo pirmadienio buvau 3 kūno dizaino treniruotėse, ryt vėl žygiuosiu šokti. 2 dienos baseine ir pirtyse, bandant perprasti jų veikimo principą ir išsiaiškinti ar tas lokatariumas yra valomas. Nes ten nei žmonių matau, nei karščio jaučiu, nors, manau, būtų viena mėgiamiausių vietų.

BET, ką norėjau pasakyti, tai ploju sau. Nes judinuosi. Ir matau, kad liemuo grįžta į vietas. Šioje srityje visada greičiausiai matau pokyčius. Kojos, man rodos, sako fakjū ir nežada niekur judėti, nors galėtų, nes namie veidrodis pagražina viską, o salėj pamatau, kokios lankus nešioju. Tokius, dėl kurių įeidama į paauglystę nenešiojau aptemptų kelnių ir sijonų.

Tai tiek šiandien šiame neįdomiame įraše. Ploju sau ir šitą tekstą užskaitau už tą, kuris turėjo pasirodyti sekmadienį.

Su lankais ant kojų – Justė

Impulso dienoraštis Nr. 1 – mano pirmieji žingsniai rezoliucijų link

Nauji metai, nauji pažadai. Tai pats laikas buvo pradėti vėl naudotis savo Impuls kortele ir pajudinti tas apaugusias kojeles ir sėdimąją. Oi, neverkiu aš, kad esu stambi ir taip toliau. Bepigu tai būtų daryti žmogui, kuris dar įlenda į S dydžio rūbus. Ne visus, bet įlenda. Tačiau sportas man būtinas sveikatai – nejudėdamos ima skaudėti kojos. Ypač ta, kuri jau patyrė venų operaciją, kurios nenoriu greitai kartoti, nors prognozės aiškios – teks. Ir bendros savijautos rodiklis kyla aukštyn, jei tik gerai pajudu ir pasikrutinu.

Vienu metu bėgiojau. Kartais apie tą laiką kalbu taip, tarsi daryčiau ir dabar. Tačiau tie puse metų tolsta, tolsta, o kojos jau seniai pamiršo bėgimo poveikį. Man patiko bėgti Naujamiesty: iš namų iki Vingio parko, pasisukioti ten ir tik išbėgus iš parko įsijungti LRT radiją, klausyti Užkuraičio ir eiti namo jaučiant savo liemens lengvumą. Tačiau, kiek tai buvo gera ir malonu, tiek žalojau save kitais klausimais. Vis galvodavau iš kur ta žaizdelė ant dešinės kojos kauliuko. Ir tik po kiek laiko supratau, kad su kaire koja spardau dešinę bėgdama. Tada pasitempus buvau: koja tapdavo kaladė, sunkiai paėjau. Ir taip toliau, ir panašiai. Tiesiog buvau savamokslė bėgikė, nes toks fizinis krūvis pakeldavo man nuotaiką ir jo dėka vėl ėmiau įtilpti į 34 dydžio kelnes. Bet tie geri laikai ilgai nesitęsė 😀

Tai gi, grįžau į Impulsą. Šiaip ir grįžimu sunku pavadinti, nes įsigijusi abonementą sužinojau, kad reiks operacijos, tai negalėjau užsiimti fiziniu krūviu iki jos, po to po jos. Tada sportavau. Tada koncentravausi kitur. Tada sirguliavau. Na, ir pagaliau, vėl susikroviau kuprinę.

Didžiausia baimė man – treniruoklių salė. Nepažįstu aš tų treniruoklių, bijau daryt kažką ne taip, sulaužyt ( 😀 ) ir panašiai. O jei imčiau naudotis trenerio paslaugomis labai save įpareigočiau ir šiaip dar papildomai mokėt, o aš mieliau suknelę nusipirkčiau. Žodžiu, užburtas ratas.

Tai, pirmiausia, lankiau tik lengvas treniruotes. Pilatesas netempė randų, bet pratampė kūną. Tačiau dabar, protinguolė, iškart į kūno dizainą įšokau. 2 minutės apšilimo ir jau troškinausi savo pačios sultyse. Bet efektas man patiko. Kojas tempia, krūtinę tempia. O tada, įkvėpta tokios neįtikėtinos sėkmės, kad beveik viską sugebėjau padaryti, įžengiau ir į treniruoklių salę. Pirma, kaip tikras mailius grobuonių pilnoje plynėje, atsargiai įžengiau ir apžiūrėjau artimiausias įėjimo esančias erdves. Prisėlinau prie bėgimo takelio ir spoksojau į jį kokias 3 minutes bijodama kažką paliesti ne ten, kur reikia. Tada užlipau. Minutę spoksojau. Apsidairiau, ar niekas nepuola. Paspaudžiau. Ir kažkas ėmė vykti!

Pasivaikščiojau, pabėgau, vos nenugriuvau. Bet nuo takelio nulipau susipažinus su vienu iš šitų džiunglių gyventoju. O tada priėjo moteris ir paklausė, kaip ant jo eiti, nes jau bėgimas ne prie širdies. Na ir kaip aš pasijutau tada? Aišku, ne toks mailius, kaip atėjus! Ha.

Įkvėpta šios pergalės kitą dieną jau sėkmingiau striksėjau iki Impulso. Susikroviau kuprinę ir net įsimečiau maudymuką, ko, tiesą pasakius, nesitikėjau iš savęs. Nes man vienas didžiausių kompleksų susijęs su mano kūnu – jo „demonstravimas“ maudymosi kostiume. O dabar, dar ir papildomi randai ant pilvo, papildomas sluoksnis ir centimentrai ant šlaunų. Nors, tiesą pasakius, kad ir kokios formos buvau, visada tie patys pasiteisinimai, kodėl neinu į pirtį, maudytis, kodėl deginuosi su šortais ir panašiai.

Antrą dieną susipažinau su dar dviem džiunglių gyventojais. Vieno iš jų nepabijojau labiau pamaigyti ir supratau, kad galiu optimizuoti savo laiką ir suderinti storų leškų judinimą su žinių spragų užpildymu: įsijungiau LRT mediateką ir žiūrėdama Jakilaičio laidas myniau iki Kauno. Realiai, numyniau, geriausiu atveju, iki Šilo tilto. BET prisiminkime, kad čia svarbiausia PATS veiksmas.

Vėliau įžengiau giliau į džiungles – apėjau naujus grobuonis ir net juos pamėginau. O tada nėriau į maudymuką, praplaukiau ir, aišku, išbandžiau burbuliuojančios vonios teikiamos džiaugsmus. O iš pirties išėjau greičiau, nei norėjau, nes sportiškas žilas dėdulė labai meiliai man šypsojosi. Nežinau ar dėl to, kad priminiau jo anūkę ar dėl to, kad buvau vienintelė jaunesnė nei 50 metų.

Realiai, žengiu aš pirmuosiu žingsnius judėjime ir kažko daryme. O kad daugiau būtų motyvacijos ir vengčiau tos gėdos, kad nieko nedarau, viską užrašiau ir įkėliau čia. Planuoju retkarčiais pasidalinti savo žingsniais šiame reikale. Ir ne dėl to, kad jaučiuosi galinti kažką įkvėpti, esanti nepaprastai įdomi ir todėl visiems turi rūpėti, ką veikiu. Viskas daug paprasčiau: jei pasižadėsiu retkarčiais apie tai parašyti, bus gėda užmesti. Tai bent iki baseino nuslinksiu ir ant bėgimo takelio prasieisiu.

Judu – Justė

P.S. norėjau padaryti savaitės Impulse nuotykius, bet tada tektų išsiplėsti į dar ilgesnį įrašą. O tada tai jau tikrai niekas neskaitytų.

Sekmadienio galvos pravalymas: mažiau empatijos ir galvojimo

Mėgstu savaitgalio rytus. Jie nuostabūs, kai galit kartu niekur neskubėt, pasimėgauti skaniais pusryčiais. Ir visai jie tokie ne todėl, kad ne aš juos dažniausiai darau, o tuo, kad susisukę į chalatą ar lounge rūbus neprivalom kažkur skubėti ar kažką kažkam atsiskaitinėti.

Tokiais rytais ar kaip niekada jaučiuosi savimi. Tada galiu paverkšlenti dėl sapnuoto košmaro ar pasidžiaugti ramiu miegu. Susivėlusiais plaukais ir pėdom, apautomis vilnonėmis kojinėmis, nereikia apsimesti kažkiek labiau laiminga, kažkiek susikaupusi ir net mažiau koncentruotis į tai, kas mane erzina, apie ką galvoju likusi viena.

Bet man reikia išmokti mažiau galvoti. Apie tai, ką pasakiau užvakar, ko nepadariau aną savaitę. Mažiau stresuoti ir gal tada net praeis tas nepaaiškinamas nerimas oro uosto patikros punkte, kai už save pačią man svarbiau tampa tai, kad oro uosto darbuotojas nepakeltų balso, nesudaryčiau eilės už savęs. Kuo greičiau ištraukti tą maišelį su skysčiais ir susidėti visus daiktus atgal į kišenes.

Yra labai geras terminas anglų kalba – overthinking. Ir tai yra mano kasdienybė, su kuria sunku susigyventi. Dažnai, likusi viena, svarstau, kas iššaukė tokį mano bruožą, kol nenukeliauju į vaikystės glūdumas ar nepažįstamų žmonių troleibuse pasakytų pastabų man glūdumas, tol nesuvokiu, kad tai vienas ir tas pats perdėtas galvojimas apie dalykus, kurie visiškai nėra svarbūs šiai dienai.

Tik kartais atrodo, kad bandydama mažiau svarstyti ir analizuoti imu tapti mažiau empatiška ir gilintis į tai, kas man sakoma. Bet, stop, kartais reikia ir to. Gali pasidžiaugti kažkieno laime, išklausyti nesėkmės istorijos ir padėti rasti išeitį, patarti. Bet niekada nereikia pamiršti savęs. Nes kas apie tave pagalvos, jei ne tu pats. Tik tu ir tavo Mama. O kadangi dabar kalbi ne su savo mama, kuri pažįsta kiekvieną judesį, tai apsaugok pats save ir įvertink, ar tau tikrai reikia TOS informacijos.

Empatija yra labai svarbus aspektas žmonių bendravime, jos nevalia prarasti. Tačiau reikia viską mokėti normuoti ne tik duodant, bet ir gaunant. Kaip pats nesigilini į kiekvieną dalyką ar nusprendi atsiriboti, taip ir kiti gali tai padaryti. Todėl tada belieka įjungti „aš viską suprantu ir vertinu“ fazę ir neimti visko taip giliai į širdį.

O galiausiai, kad sekmadieniais net nereiktų galvoti apie tokius dalykus, kaip analizavimas, empatija, supratimas ir noras kažką daryti kitaip, tereikia išvažiuoti ir pabūti ten, kur vėjas prapučia galvą. Geriau bandyti nugalėti savo aukščio baimę lipant į aukščiausią apžvalgos bokštą Lietuvoje žiemą, nei analizuoti, kas neišanalizuojama.

Gero poilsio – Justė

Pirmas įspūdis: pridėsiu į kelnes ir nieko daugiau.

A post shared by Janulytė (@janulytes) on

Labas vakaras, 2017 #1

Na, ką pradedam. Duodam startą 2017, išsimiegam, pasiklojam lovas ir ryt vėl einam į darbus, skalbiam rūbus, skaitom, geriam kavą ir valgom pusfabrikačius. Arba gyvenam taip, kaip norim. Bet aš ne motyvuoti čia atėjau šį kartą, o šiaip pablevyzgoti, nes sekmadienis.

Kaip jūsų Naujieji? Mano tikrai geri. Skani vakarienė, nuostabus desertas su kava ir apelsinų sultimis šalia. Visa naktis, kurią praleidau gerdama kolą ir vandenį smagioje kompanijoje. Nesiskundžiu nė minute to laiko. Ir labai gerai. Pirma, tai pirmieji Naujieji metai po daugelio laiko, kuriuos sutikau visiškai blaivi. Nė gurkšnio šampano, nieko. Dabar neketinu auklėti, kad darykit ir jūs taip. Darykit jūs kaip norit. Man teko ir visai nesigailėjau, kad būtent taip. Už tai aš dabar esu gyvas įrodymas visų pažadų išmokti šokti, keliauti ir dar ką veikti, kuris galės priminti viską, kai tik norėsis. Haha 🙂

Nemeluoju, Naujųjų sutikimas man buvo tikrai geras. Nors nenufotkinau to pyrago, nepasidariau selfio su makiažu ir nenufilmavau fejerverko. Bet paryčiais grįžus namo, nusivalius veidą ir migdantis aplankė toks geras ramybės jausmas, tarsi realiai būtų paspaustas kažkoks restarto mygtukas. O šiandien, Andrius neleis pameluoti, net 20 pritūpimų, 10 atsilenkimų ir dar kažkiek kitų judesių padariau! Nes rezoliucijas reikia pradėti įgyvendinti. Bet būčiau laimingesnė jei būčiau sugebėjus atsilaikyti ir nuo Pepsio taurės.

Paskutinė 2016 metų nuotrauka:

img_20161231_234620_016

Sausio pirma skirta išsimiegojimui ir energijos susigrąžinimui. O aš, įsisukus į savo cozy pilkąją aprangą, sugalvojau, kad noriu gražios šampano taurės. Per Kūčias namie gurkšnodama nealko šampaną, išsitraukiau iš tėvų sekcijos vieną iš ten stovinčių ir nežinia kiek laiko neliečiamų šampaninių taurių, į kurias, atsimenu, kažkada tėvas net ir salotas serviravo. Kaip kokioj Neringoj krevečių kokteilį. Tik vietoj krevečių buvo krabų lazdelės.

Užsinorėjau aš šampano taurių, nes iš jų gal dar skaniau vanduo gersis, o ir nelkoholinės mimozas dažniau sau svarbią dieną pasiserviruosiu. Nes ir vandenį ir kolą dabar geriu iš vyno taurių, kurios man labai gražios. O savaitgalio kavai pasiskyriau atskirą puoduką nuo kitų. Pati nesuprasdama taip pradėjau kurti sau šventes kiekvieną dieną. Ir tai nesumenkina gyvenimo kokybės, nenudėvi taurių, bet tikrai pakelia nuotaiką.

Tai gal kurkim tas šventes patys sau ir nelaukim, kol jas sukurs kiti. Aš jau turiu planą, kaip noriu sau tai padėti daryti. Jei reikia pavyzdžio, tai vėl išmoksiu bendrauti. Nes pagaliau pasveiksiu nuo negero poveikio, kažkada giliai įsigyvento.

Ir dar. Gerai, kad pirmąją metų dieną niekas staigiai nesikeičia, gyvenimas neapsiverčia. Vėl reikia keltis ir eiti į darbą, susidurti su kasdienybe. Nes kas tada spardytų šikną ir leistų svajoti, jei žinotumėm, jog viskas, vienaip ar kitaip pasikeis tik išmušus 12 ir sušaudžius visus fejerverkus, slėptus kurpinėj.

O čia pirmoji nuotrauka iš 2017:

img_20170101_204413_185

Skanių – Justė

Viso gero, 2016.

Vakar stojo jaunatis, o ryt Naujieji metai. Ar gali būti geresnis laikas svajoti, kurti ir planuoti? Ai, turbūt tai galima daryti, kada tik nori. Ir tos naujos pradžios gali būti kiekvieną dieną, kaip sako Andrius. Tiesa. Bet kažkaip kartais vis tiek norisi apibendrinti ir pasiduoti tai masiniam paskutiniojo potėpio ir pirmojo taško psichozei. Todėl vakar planavau ir svajojau. O šiandien noriu pamėginti apibendrinti ir pasidalinti. Gal kažkas ras save, gal atpažins. O gal tiesiog geriau supras mane.

Visi aplinkui kalba, kokie tie 2016 buvo prasti. Žinot, neneigsiu. Tikrai jie man gėlyčių nenešė ir žibutėm nekvepėjo. Bet kvaila būtų sakyti, jog tik bloga ir negera buvo, kai realiai visko aplink vyksta. Tik žmonės tokie keisti sutvėrimai, jie linkę labiau prisiminti nemalonius jausmus, o gerieji išlenda tik netekties akimirkomis. Todėl ir vėlioniai, iki tol buvę paskutiniais latrais, tampa didžiadvasiais ir labai išmintingais. Visų žinoma tiesa, „staiga aš geras ir brangus“. Nekoks įprotis. Nesakau, nereikia ignoruoti neigiamų patirčių. Tik nereikia duoti joms žalios šviesos kiekvieną dieną ir suteikti svarbiausią vaidmenį.

Kad ir kaip banaliai ir cheesy tai nuskambės, bet ir tos pačios blogos patirtys kažko pamoko. Nekalbu apie visas geopolitines, rinkimines ir panašias krizes, karus ir žudynes. Bet apie tai, ką išgyvenam kiekvienas. Ir tai, ką mes patys laikom tragedijomis, o kiti, žvelgdami iš šono, linguoja galva ir galvoja: o, kad man tokias problemas… .

SVEIKATA

2016 pradėjau beveik lovoje. Todėl ir šventimas persiplanavo paskutinę minutę. Ir tai buvo pirmieji pavojaus varpai. Bet nieko, dabar viską tvarkausi, dėliojuosi. Po visų narkozių, operacijų ir 5 kartus per mėnesį poliklinikų lankymų viskas pamažu stoja į vietas. Viskas (viliuosi) išaiškinta ir taisoma. Specialistais apsišarvuota, vaistais užsitaisyta ir telieka rytą pradėti ir vakarą pabaigti su stikline vandens bei mažomis chemijos dozėmis.

Tokia patirtis leido suprasti, kad tikrai nėra daug svarbesnių dalykų gyvenime nei sveikata. Jei jautiesi pavargęs, nors nieko nedarei – kažkas ne taip. Jei atkrenti dažniau, nei įprasta – susirūpink. O jei tavęs reikalauja rinktis tarp kažko ir sveikatos, tai siųsk toliau, nei išeina. Nes anksčiau ar vėliau, pasiųs tave dėl tos pačios priežasties.

Šiais metais pirmą kartą kviečiausi greitąją. Pirmą kartą patyriau ne pačias maloniausias procedūras. Nesužinojau normalios diagnozės, negavau patarimų, nes nedaviau pinigų į kišenę. Ir mačiau, kaip tas pats gydytojas šokinėja aplink tuos, kurie davė. Teko galimybė operacijų metu palyginti, kaip atrodo privati ligoninė ir jos teikiamos paslaugos ir valstybinė, kurioje mokama nebent tai, kiek tu pasirenki duoti į kišenę. Pasirinkau neduoti ir vis vien galiu tik geriausius dalykus pasakyti apie Antakalnio ligoninės ginekologijos skyriaus specialistus – pradedant nuo darbo organizavimo, seselių ir baigiant rūpesčiu po operacijos.

Turbūt nenustosiu girti Antakalnio poliklinikos. Kad ir kokias eiles man ten tenka atstovėti, gruodžio 15 dieną nebegaunu vietos pas pirminio lygio gydytoją, nors pas jį reikia vasarį. Bet būtent čia pradėjo kapstyti ir atkapstė ligas. Ir, pasirodo, jog tai visai ne atopinis dermatitas, ką aš ir pati galėjau pasakyti, bet Centro poliklinikoj manęs neklausė. Kad tai ne skrandis ir visai ne nieko tokio, kaip sakė Santariškėse, atvežtai greitosios.

Dabar kai kurios temos man pasidarė jautriomis, atsisakiau alkoholio, kad ir kaip pasiilgau gin sour ir kaip noriu paaragauti tekila sour, BET dabar viskas yra kontroliuojama ir vietose, persigrupavo prioritetai. Todėl drąsiai galiu pasakyti, kad dar niekada taip rimtai nežiūrėjau į sveikatos linkėjimus, kaip per šių metų gimtadienį. Ir kaip niekada tikrai supratau, kad svarbiausia yra savijauta ir sveikata. Ir niekas nėra vertas, kad ją aukotume vardan kažko neužtikrinto, gero vardo ar dėl to, kad tiesiog graužia sąžinė.

BENDRAVIMAS

Kiek save anksčiau laikiau socialiu žmogumi, tiek šiais metais einu atvirkštiniu keliu. Nors čia kažkiek meluoju. Pastebėjau, kad ton duobėn griūnu jau keletą metų. Mažai ką įsileidžiu į savo ratą, o įsieleidus ir paleidus – liūdžiu. Nėra taip, kad nenoriu bendrauti. Ne, aš kaip tik noriu megzti ryšius, bendravimą, pažinti ir sužinoti. Tačiau, kuo labiau to norisi, tuo labiau neturiu ką pasakyti pasitaikius progai. Rodos, galvoje skraido šieno gniutulai arba voliojasi spalvotas saldainių popierėlis.

Viskas prasidėjo nuo to, kad ėmiau stebėti žmones, juose matyti erzinančius bruožus. Ir kas baisiausia, tuose bruožose atpažinti save. Todėl po truputį ištraukiau plepėjimą, sumažinau kalbėjimo garsą, nustojau pasakoti savo patirtį. O su tuo gavosi, kad tų patirčių ir liko daug mažiau. Kadangi dabar iš 1500 istorijų, kurias sukaupdavau, liko koks 10 ir vis bijau kartotis jas pasakodama. Todėl tyliu, plaukioja tie šieno gniutulai. O kai pasakoju, tai pakartoju 1 iš 10 istorijų. Tiesą pasakius, bandydama nebūti tokia, kokia buvau ir sau visai patikau, tapau tokia, kokia nenoriu būti, bet nebemoku pasikeisti atgal. Todėl mokykitės iš mano klaidų: nedarykit kvailų analizių, neinterpretuokite savęs. Ir niekada NIEKADA nepasiduokite kitų siekiams jus pakeisti.

Tačiau pavargusi nuo savo pačios triukšmo, kad ir liūdnai, bet susidėliojau prioritetus ir čia. Jei tu tampi mažiau įdomi nei vaikiška kaldrutė (ne vaikas, ne pirmas žingsnis ar dantukas, o nauja KALDRA), tai ir tau gali tapti nebeįdomu nei kaldrutė, nei sveikata. Jei 10 kartų pasakius, dėl ko geri vaistus ir dėl ko liūdina viena ar kita tema, tavęs vėl klausia tiesiogiai su tuo susijusio klausimo, kuris skaudina iki paširdžių, tai supranti, kad tavęs nesiklauso. Tada belieka sėdėti sofos kampe, krapštyti nosį ir maigyt telefoną. O prisimaigo kartais visai gerų dalykų.

Man trūksta ryšių mezgimo ir bendravimo, kai nereikia galvoti nei ką sakai, nei kas vyksta aplink. Tokių, kai kiekvienas tavo žodis nėra vertinamas kaip skundimasis ar per kitus panašius filtrus. Nei vienas žmogus nenori ryšio, kuris grindžiamas privalomuoju susitikimu kartą per 3 mėnesius, prijungiant į jį tokius pačius „apdovanotuosius“. Nei vienas žmogus nenori girdėti pasakymų: tau reikia pradėti vėl gerti/rūkyti/dažniau švęsti/eiti į miestą. Tada, negerdamas,/neūkydamas/nešvęsdamas/būdamas namie sėdi ir mąstai. Kad gal vis dėl to ne many problema, jei pagrindiniu klausimu keliami šie dalykai.

Žodžiu, gyveni, žmogau, stebi aplinkinius ir jiems/tau vysktančius tokius ar kitokius pavyzdžus ir dėliojiesi prioritetus. Tada nustoji kurti ar palaikyti ryšį, nes tiesiog nerimauji pasakyti kažką ne to. Būti palaikyta ne tuo, kuom esi. O visi šie pavyzdžiai, tik hipotetiniai. Nei vieno konkretaus vardo po jais nepaslėpiau, nes tiesiog mėgstu stebėti žmones ir kurti istorijas.

Tačiau išgyvenant įvairius pokyčius ir permainas, išsiryškina, pas ką gali važiuoti ir kam gali pasakoti, kas įvyko. Žinai, kad turi kam paskambinti. Pas ką nukakti sėdus į autobusą. Su kuo nuolat susirašyti. Su kuo susiskambinti per Skype. Nes kad ir kaip nesiseka megzti naujų ryšių, gryninasi senieji ir jie su amžiumi tik brangėja. Ir kaip neapsakomai gera žinoti, kad vakare, einant miegoti, turi ką apkabinti ir kas apkabina tave.

SANTYKIAI

2016 buvo metai, kai žengtas ne vienas žingsnis. Iš naujo mokytasi sakyti myliu mamai, nebijoti parodyti jausmų. Ir, pagaliau, susikurti savo ramybės uostą, kurio man taip trūko nuo 2015 metų gegužės. Su santykiais man šie metai atnešė ramybę ir susivokimą. Sugebėjimą susigyventi su didžiausiomis netektimis, kurias iki šiol sapnuoju. Ir ramiau išgyventi tai, kas labiausiai gadina nervus.

SIEKIAI

Iš esmės šiais metais viskas buvo šiek tiek perstumdyta. Prioritetu man tapo sveikata ir noras pagaliau atsipalaiduoti, nebijant nei vidury nakties ištinkančių skausmų, nei dėl to juntamų pasėkmių dieną. Vienu didžiausiu siekiu tapo nepanirti į neviltį ir liūdesį, nes su šiais palydovais niekas netampa geriau: nei sveikatai, nei asmeninis gyvenimas. 2016 tapo naujųneigiamų patirčių metai, kai nesugebėjai padėti taško, kai jam pieštukas buvo padrožtas iki aštrumo. Tačiau nepaisant visų įvykių ir visų liūdesių, 2016 įvyko gerų dalykų. Jais aš laikau susigyvenimu su savimi, ramybės atradimu, su liūdnais, bet, pasirodo, reikiamais atsisveikinimais ir pojūčiu, kad viskas yra ir bus gerai.

VISKAS YRA GERAI, NES PRIEŠ JUS LAIMINGAS ŽMOGUS. Ir aš neperdedu.

Aš laukiu, kada 2016 baigsis. Nors horoskopai, analitikai ir politikai žada dar prastesnius metus, aš laukiu 2017 metų. Nes ketinu užbaigti viską, ką pradėjus ir kas reikalauja to paskutinio taško. Surankioti visus galus ir juos suraišioti, kad man gyvenime nebesimaišytų.

2016 reikalavo nemažai darbo su savimi, tai 2017 metai bus tie, kai galėsiu pajusti rezultatą. Stengsiuosi nugalėti visus nerimo priepuolius, išmokti vėl bendrauti. Išmoksiu sakyti myliu mamai. Perkaitysiu mažiausiai 20 knygų ir mažiausiai 4 kartus per mėnesį eisiu sportuoti. Prisipratinsiu kėliones ir įvairius potyrius, nors niekada nekeliausiu ten, kur sunkiai bus pasiekiamas tualetas, dušas ir patogi lova. Vėl džiaugsiuosi mažais dalykais. Ir, tikiuosi, pagaliau užsiimsiu teisių laikymu, kad būtų nauda iš mano negerimo – galėsiu dirbti vairuotoja.

Kadangi 2017 jau pirmadienį, palinkėsiu sau sulaukti skambučio, kurio labai laukiu. Daugiau atsipalaiduoti ir mažiau galvoti, analizuoti. Dažniau džiaugtis vaizdu pro langą ir dažniau išeiti pasivaikščioti. Linkiu sau pomėgio, kuris reikalautų laiko ir investicijų. Bet tokio, kuris keltų geras emocijas ir kas kartą, tobulėjant, matytųsi galutinis rezultatas ir vietos, kur dar reikia patobulėti.

Tegu 2017 metai man būna kažko naujo pradžia. Linkiu nepamiršti, kaip reikia mylėti kitus ir išmokti mylėti save. Suprasti, kad ramybė yra už kampo, tik nereikia pasiduoti provokacijoms. Ir kartais geriausiu vaistu tampa ištisa diena lovoje ar karšta, kvepianti vonia.

Kalbant apie šį blogą, noriu įsivesti taisyklę, kad rašysiu ne rečiau nei kas savaitę. Minčių mano galvoje visada gausu, tik ne visada jas išdėlioju. Tada jos dingsta, nors surašytos, man teikia gydomąją galią. Gal pagaliau pradėsiu aprašyti knygas, kurios man įstrigo – pasirodys tiek „Ypatingų Peregrinės vaikų namų“, „Vėjo vardo“ ar kitų knygų aprašymai.

O kadangi jau nemenkai įsivažiavau su tekstu, planuoju baigti. Negaliu sąžiningai pasakyti, kad viską čia surašiau. Tačiau paminėjau svarbiausias sritis, kurios sukasi aplink mane – sveikata, bendravimas, santykiai ir siekiniai. Gyvenimas susideda ne tik iš jų, bet kartais sureikšmini vienas sritis, kartais kitas. O man, kovojančiai su jautrumu, nerimu ir neužtikrintumu, per daug mąstančiai, keliančiai lūkesčius ir analizuojančiai – lengviau susigyventi su keliomis, o ne visomis temomis, vienu metu.

Palinkėsiu visiems, kas sugebėjo iki čia perskaityti, kad suprastumėte savo prioritetus gyvenime. Nusiraminimo vienose ir patrakusio gyvenimo kitose srityse. Apsižvalgykit aplink. Viskas gera ir gražu. Tik reikia netingėti vožtelti sau ir kartais aplinkiniams, kad ateitų suvokimas.

Ir dar palinkėsiu sau daugiau dalinimosi pozityvu, nes jo mano gyvenime netūksta, bet rašyti labiau sekasi priešingomis temomis.

Gerų metų, santykių ir įspūdžių mums visiems – Justė.