janulyte

Siekiniai ir pasiekimai

Kaip mano blogas jums meluoja

Sako man, reklamuok savo blogą. O ką aš ten pareklamuosiu – inkštimus ar verkšlenimus. Nes, nemeluosiu sau, dauguma įrašų sudaro būtent tai. Būdama iš šalies ir paskaičius, pradėčiau savęs nekęsti. Nes aš nemėgstu zyziančių, smulkmeniškų  ir sujautrintų mergų. Jos atrodo silpnos, priklausomos nuo kažko ir naivios. O tokie žmonės, dažnu atveju, paprasčiausiai užknisa.

Bet mano gyenimas ne vien toks, kaip čia surašyta. Gyvenu aš gerai. Darau dalykus, kartais pasiuntu ir rėkiu, bet tik vardan savo gėrio. Veikiu, ką mėgstu. Ir, paskaičius šitus užrašus, suvokiu, jog tuo pačiu augu. O tai žinau, nes:

Jūs žinote, kaip gera gyventi su žmogumi, kuris rūpi ir rūpinasi? Nes aš taip.

Ar žinote, kaip gera pildyti savo vaikystes svajones? Aš žinau.

Ar esatę patyrę, ką reiškia ramus ir užtikrintas miegas, kitaip tariant – saldus? Dabar aš taip miegu kiekvieną naktį.

Ar žinote, kad geriausia daryti dalykus, kai to reikia, bet ne reikalauja ir kai nereikia jausti įsipareigojusia? Aš to pagaliau išmokau.

Linkiu kiekvienam jausmo, kai išsigryninami žmonės, supantys tave. Nes jau žinau, kaip tai vertinga.

3 metai atgal aš sau linkėjau ramybės. Dabar esu toje būsenoje, kai žinau KAS vertas mano nerimo, o į ką neverta kreipti dėmesio.

Ir dar begalės dalykų, kurių nesurašysiu, nes noriu miego.

Tad štai, aš ir nereklamuoju savo blogo, nes jis nėra visiškai pilnai apie mane. O ir rašyti nebe taip sklandžiai sekasi. Kartais pagalvoju, kad aš tiesiog nebemoku rašyti. Todėl dažniau renkuosi gulėjimą ir katės erzinimą. Tiesiog tam, kad nepasirodyčiau ta naivia, verkšlenančia merga, kurios visi nekenčia, bet bendrauja, nes o kaip tu tokiai kvailutei pasakysi ne.

 

Reklama

Kodėl aš nežiūrėsiu Šventojo

Visų pirma, pataruoju metu aš tiesiog nemėgstu žiūrėti filmų. Jie ne tik reikalauja susikaupimo, dėmesio fokusavimo, bet ir neteisingai pasirinkta juosta gali sugadinti nuotaiką. Dabar man sunku susikaupti ir ilgam prikaustyti dėmesį ten, kur dalykai nesusiję su darbu. O ir šiaip, aš visada buvau linkusi sužinoti pabaigą ir tada žiūrėti – morališkai pasiruošti ašaroms, jei jų reiks.

Kiekvienam savo, dabar dauguma rėksit, kad kalbu nesąmones, bet. Jei nusprendžiu vakarą praleisti su kinu, aš noriu atsipalaiduoti ir pamiršti rūpesčius. Man nereikia visuomeninių problemų gvildenimo, užslėpto filosofinio klodo. Tą aš gaunu iš knygų ir teatro. Man užtenka detalių gaudymo simpsonuose trečiame plane, asmeniškai aš, nenoriu ieškot paslėptų dievo/prasmės/beprasmybės apraiškų neįvertinto herojaus vėjo nugairintose rankose.

Nemeluosiu, pažiūriu ir tokius, mane jie sužavi ir po to 10 metų kalbu ir rekomenduoju, nes tokį efektą padarė. Bet dažniausiai mane tos idėjos pasiekia per humorą ar panašų pateikimą, po kurio nesinori pjautis venų dėl neteisybės šiame gyvenime.

Tuo tarpu, lietuviškiems filmams būtų galima išskirti atskirą žanrą, kuris vadintųsi „Altruisto mirtis“. Tai jis gelbėja moterį, tai vaiką, tai šunį. Jį skriaudžia negailestinga valstybė, valdžia, chuliganai, beširdžiai bosai ar šeima. Jis kenčia. Jis miršta vardan gėrio. Vargšas altruistas. Ir vargšai mes visi, palikti filosofiniams apmąstymams apie savo būvį.

Taip, to reikia. Bet ne man. Džiaugiuosi, kad žmonės eina žiūrėti ir ploja. Kad tie filmai generuoja pajamas. Kad kūrybinė komanda gauna įvertinimą. Ir jaučiu liūdesį, kad po pusės metų vėl apie juos niekas nekalba, nebent tai Vėlyvio bojavykas.

Bet man šiuo metu MAN nereikia graudenimų ir akylaus siužeto sekimo. Aš noriu juoktis ir verkti iš juoko, vėliau kontempliuoti ir atrasti prasmę. Atleiskit man, tikro kino mėgėjai. Bet juk  šiuo įrašu net ir nenorėjau nieko niekuo įtikinti. Tiesiog tai ženklas manęs nekviesti žiūrėti dar vieno rusiškos komedijos perdirbimo ar „Altruisto mirties“.

Kvailybės nešlovė

Žmonės yra kvaili. Pabandykite tokiam suteikti pripažinimą ar valdžią ir pamatysite visą jo kvailumą, kuriam ribų nebebus. Tokiomis situacijomis atsiskleidžia visa puokštė būdo bruožų, kurie tyliai snaudė neįvertinto, savam burbuliuke brendusio žmogaus smegeninėje.

Bjauriausia, ką tokie žmonės gali padaryti, tai nebejausti ribų. Jiems atrodo, jog tik jų tiesa yra teisiausia. Ir visai nesvarbu – tos tiesos reikia kitiems ar ne. Tiesą pasakius, jie įsitikinę, kad reikia. O jei kas išdrįsta pasakyti kitaip, tai tie kiti tiesiog nieko neišmano.

Žmonės yra labai kvaili padarai, nes radę terpę, jie bujoja, drąskosi ir pamiršta, jog kažkas egzistuoja ir be to. Kvailumas pasireiškia tuo, jog nustoja matyti toliaregiškai – tiesiog praranda budrumą ir nuovoką, kad anksčiau ar vėliau, ateis kažkas, kas bus labiau įvertintas, nei tu pats kada nors buvai. O tada beliks tik šešėlis to, ką pridarei apspigintas savimeilės šviesos.

O nepamatuotam kvailume slypi blogis.

Visi nesusipratimai, skaudžiausios klaidos ir sprendimai buvo priimami žmonių, kuriems nelaiku suteikta valdžia. Jie savęs nebemato iš šono, nebesupranta, kad valdžia čia, nereiškia valdžios visur. Būtent tada gimsta žiaurumas, akys užsidengia, horizontas susiaurėja, o periferinis matymas tampa tik gudriu žodžiu iš žodyno.

Jie niekada neleis suabejoti savo valdžia ir galiomis. Kiekvienas, kuris išdrįsta pasipriešinti ar tiesiog nemato to nepakartojamo spinduliuojamo spindesio, pasmerkstas sumindymui. Kvailiai tam ieškosi kompanjonų, pritariančiojo balso. Nes, kaip žinia, neturint nors vieno asmens, pritariančio tau, neturi ir galių. Taip pat, kvailiai linkę pripažinimą nuvogti iš tų, kurie to tikrai verti.

Kvaili žmonės mėgsta aušinti burną ir kelti balsą. Tačiau jie nesupranta lekiantys linksmaisiais kalneliais, kuriuose ne tik dažnai pasitaiko pakilimų ir staigių nusileidimų, bet ir trūksta vieno kito varžto, taip būtino tinkamam bėgių ir viso sąstato veikimui.

Bet kvailiams gyventi lengviau, nes jie, per savo nepakartojamą pripažinimo spindesį, tiesiog to kvailumo nemato. Iš kitos pusės gerai, kad tų kvailų žmonių yra. Jų dėka vėl užsinorėjau rašyti.

Žydinčios obelys ir tie dveji metai

Tai yra trečia įrašo, kuris man pačiai labai būtinas, pradžia. Norėjau pradėti kalbėdama apie 2 metus. Tada bandžiau apie tai, kad dar niekada nemačiau taip gražiai žydinčių kiemų ir gatvių, kaip šį savaitgalį. O lygiai prieš du metus irgi viskas žydėjo, bet jau ėjo į pabaigą ir kiemų pievos buvo nubertos baltais žiedais.

Lygiai prieš du metus dariau nuotrauką Toms akcijai balkone su svogūnų laiškų krūmu. Buvau mieste su mama. Turėjau biuletenį. Valgėm šaltibarščius, kurie buvo padaryti į tą patį puodą, kai juos dariau prieš sužinodama, kad nebėra Bočiaus. Taip ir tada, prieš 2 metus, sužinojau, kad nebeturiu Močiutės. Tada pirmą kartą pamačiau žydinčią Plungę ir Močiutės kiemą nuklotą baltais žiedais.

Visus šiuos metus gyvenu su liūdesiu, bet jis, kaip ir žmogus, pamažu bręsta ir kinta. Dar norisi verkti, gailėtis savęs, bet vis dažniau ir šypsotis, nes džiugina prisiminimai. Net Močiutės ir Bočiaus puoselėtas žydinčias obelis prieš kelias dienas ne taip skaudu buvo stebėti iš kitos tvoros pusės. Liūdna, bet nebe taip. Nors pravažiuojant ir sustojant prie kiemo virė visi įmanomi jausmai. Bet ir namas, kiemas keičiasi – tampa vis labiau nebe mano.

Čia aš labai daug kartų rašiau apie liūdesį, netektį, kurią išgyvenau tada ir išgyvenu vis dar. Prisiminimai, susieti su tais namais Čiurlionio gatvėje, bijūnais ir visais įmanomais daržo ir sodo privalumais man yra dalis laimingos vaikystės. Nes būtent ten ir būdavau laiminga. Supdavausi ant tos supamosios kėdės kambary, kuris net karščiausią dieną būdavo maloniai vėsus. Ant tos kėdės, ant savo kelių, mane sūpuodavo Močiutė. O ant tos sofos su Bočium žiūrėdavau laidas apie gamtą savaitgaliais, kurios man tikrai būdavo neįdomios. Kiekvienas daiktas, kuris buvo tame name, man yra svarbus tiek, kad nemoku apsakyt, nes primena dalykus, kurių nenoriu pamiršti. O labiausiai man trūksta to apkabinimo, kaip apkabinti mokėdavo tik Ji ir nenoriu pamiršti, kaip Bočius atnešdavo priskintų žirnių, slėpdamas juos už nugaros.

Ir iki šiol dar neteko valgyti tokių skanių bulvių ir pomidorų, kaip iš ten.

Bet, kaip minėjau, tas liūdesys, kurį sukelia šitie prisiminimai, keičiasi. Man vis dažniau norisi šypsotis. Net lankant kapus, nors ir per ašaras, lūpų kampučiai kyla, nes tų žmonių dėka turėjau neapsakomas vasaras,  o vėliau ir savaitgalius. Jiems esu dėkinga, kad turiu draugus pas kuriuos galiu vis dar nuvažiuoti, nes jų dėka tas ryšys nenutrūko. Ir jie man padėjo auginti savy šiek tiek kitokią kryptį nei vien nervingumas.

Ir vis dažniau atrodo, kad turėjau netekto to Jų ramybės uosto, į kurį nuolar bėgdavau, kad rasčiau jį čia, arčiau savęs bei tapčiau pati jo dalimi.

O čia obelys, kurias puoselėjo mano Močiutė ir Bočius. Jos žydi ir be jų, kai jas stebiu iš kiemo, kuriame praleidau ne ką mažiau laiko, nei anapus tvoros.

18620251_10203323691050711_607105838538044731_n

Mano Islandija: 3 dienos nepaprastos gamtos

Pagaliau yra ta diena, kai sudėsiu kelionės įspūdžius. Šiandien tiesiog žiūrėjau nemažai muzikos klipų, kurie filmuoti Islandijoje ir dar kartą supratau, kad tai tikrai yra ta šalis, ta kelionė, apie kurią NORIU pasakoti. Nes paprastai mano kelionės yra mano ir, man rodos, niekam kitam neįdomios. Net apie Hario Poterio muziejų man nesinorėjo tiek kalbėti, kiek kalbėjau. O štai Islandija yra visai kitas reikalas.

Pradėsiu nuo to, kad Islandija yra nuostabi šalis keliavimui, neįtikėtinų gamtos išdaigų ir mūsų akims neįprastumų pamatymui. Bet esu visiškai tikra, kad nenorėčiau ten gyventi. Islandija man išliko nuostabaus grožio ir savaime suprantamo vienišumo šalimi. Ten, kaip juokavau, užtenka kokių 5 kelių (gal net tiek jų nėra 🙂 ), beveik visa žemė priklauso valstybei, nes iš jos jokios naudos ir ten žmonės yra priversti susigyventi su vienišumu. Išpradžių žavi tas vaizdas, kai važiuoji palei neįtikėtino (man) ilgio kalną ir, staiga, matai, kad ant jo, rodos, viduryje nieko, stovi vienišas namelis. Jis toks mažas, kad nesunku suprasti, kaip jis toli. Toli ir vienišas. Bet vėliau, pradėjus galvoti, kažkaip melancholiškai liūdna pasidaro. Tokia ta Islandija, gražaus vienišumo šalis.

Bet gamta! O, kokia gamta!

Paminėsiu, kad mūsų kelionė netruko ilgai. Penktadienį per pietus jau buvome bute, kurį nuomavom per Airbnb, o pirmadienį ryte jau pridavėm nuomotą automobilį į nuomos punktą. Tačiau susidarius normalų maršrutą ir pasiplanavus laiką (ačiū, Vaida! Visas planavimas, bukinimas ir taip toliau buvo jos rankose. Ir, įsitikinom, teisingose rankose) įmanoma namažai pamatyti ir parsivežti tiek įspūdžių, kurie ir ašarą spaudžia žiūrint kokį klipą, baksnojant pirštu ir rėkiant: buvau čia! Čia buvau!! EEE, o šito nemačiau…

Gerai, kad Islandijos sostinė nepasižymi kažkokiais išskirtiniais pastatais, vietomis ir parkais ( :D), nes nereikia plėšytis ką labiau nori pamatyti – miestą ar gamtą. Vaikštant senamiesčiu nuperki lauktuves, pasižiūri kažką sau ir ieškai, kuriam bare nusimato geresnė Happy Hour.

(Kalbant apie miestą ir vietinius, kol juo dar matėm, tai jiem ten visai nešalta ir jie beveik nerūko, kas man buvo itin keista, įpratusiai prie baro durų matyti didelius susibūrimus su cigaretėmis. O ten rūkančių, rodos, vos keli.)

Pirmiausia akiai buvo keista priprasti prie to miesto gyvenimo susiplakimo su gamta. Eini švilpaudamas senamiesčio gatve, renkiesi į kurią suvenyrų parduotuvę užeiti ir, staiga, šalutinė gatvė atveria vaizdą į didingus, apsnigtus kalnus. Arba stovi prie modernaus stiklinio pastato ir, rodos čia pat už jo, stūkso tie patys kalnai. Čia tau ne Aukščiausias autostrados taškas (prie kurio nuotraukos dar ir neturiu 🙂 ).

IMG_20170310_175159_680

O po pasivaikščiojimo po Reikjaviką kitą dieną laukė gamta su tais pačiais kalnais, užšalusiais ežerais, galingais kriokliais ir „žeme“, kuri man labiau priminė nugriauto pastato pamatus. Tiesą pasakius, pirmą kelionės valandą iki Reikjaviko ėmiau suprasti iš kur tos skandinaviškos pasakos, iš kur mistika su visa hierarchija ir atskirais kiekvienos būtybės gyvenimais. Tiesiog sunku neįsivaizduoti kažko, tolumoj matant miškelį ir kažką raudono vidury jo. Staiga ima rodytis, kad kažkas raudono su ilgomis kojomis bei rankomis kopia kalnu pro tą mišką ir lauki, kada išsities visu ūgiu. Žmonės tokie padarai, kurie linkę mistifikuoti, apmegzti kiekvieną nepažįstamą reiškinį. O ypač, kai jis toli ir nepasiekiamas. Ir ta „žemė“, kurią jau minėjau, rodos, kažkada buvo vienos milžiniškos tvirtovės pamatai ir sienos. Bet viskas sugriuvo ir liko tik akmenys, griovos ir kažkokie kontūrai, kurie kelia tokias asociacijas. Atrodo, kad Islandijoje gali sustoti bet kuriame taške ir turėsi ką fotografuoti, ką įsiminti ir ko pavydėti vietiniams.

Antrą dieną važiavom Golden Circle. Praktiškai, nei vienos vietos tikrojo pavadinimo neįsiminiau ir net nesistengiau, nes tai neįmanoma, nebent moki laužyti liežuvį pagal tas visas neaiškias raides, kurios, rodos, viena šalia kitos net nedera.

Trumpai. Aplankėm ežerą su gražiu vaizdu, važiavom siauru keliuku, kuris ėjo paviršiumi, kuris man priminė trolio nugarą arba kojos pirštą su daug karpų. Matėm geizerius, didingą krioklį, maudėmės geoterminiam baseine, o labiausiai mane tą dieną sužavėjo užgesusio ugnikalnio krateris. Ir, aišku, viskas visada vyko kalno ar kalnų pašonėje.

Antrą kelionės dieną važiavome ratu, tai nieko nematėm to paties: ką pražioplinom, tą pražioplinom. O va trečią dieną į priekį ir atgal važiavom tuo pačiu keliu pirmyn-atgal, todėl galėjom dėliotis ką pamatyti važiuojant į vieną, o ką į kitą pusę. O tos dienos tikslas buvo Black Sand Beach, kuris, užbėgdama šitam raštui už raidžių, buvo kelionės uoga ant keksiuko, įstabus gamtos kūrinys ir tai, dėl ko vieno vertėtų skristi 4 valandas, važiuoti 2-3 valandas į priekį, tiek pat atgal ir skristi vėl 4 valandas atgal į Vilnių ir per kamščius grūstis iš oro uosto iki Antakalnio.

Šios dienos pirmoji stotelė – krioklys, kuris susidaro iš nenusakomo skaidrumo upės vandens. Ir, aišku, puiki vieta nuotraukoms. Stojom ir prie kalno, kuris buvo kaip ir ugnikalnis, o gal jo  dalis, gal ir kažkas. Ir vietoje, nuo kurios, rodos, galėjom vos ne visą Islandiją peržvelgti (aišku, kad ne), ėjom takeliu palei upę, prie kurios stovėjo vilnos fakbrikas, kurių gaminių pilna kiekvienoje suvenyrų parduotuvėj. O važiuodami iki galutinio tikslo skaičiavom vietas, kurias ketinom aplankyti.

Čia reikia paminėti, kad visi keliai (tiksliau tas vienas) eina palei tas vietas, kurias būtina pamatyti. Kalnų kriokliai ir kriokliukai matosi važiuojant pro šalį, o ir kitas vietas lengva pasiekti, rodos, vos nusukus į šoną.

Čia yra nuotraukos iš Black Sand Beach:

Visą vakarykštę dieną ir puse šios švietė saulė. Tačiau važiuojant iš paplūdimio ėmė lyti, bet vis vien nusprendėm eiti iki TO nukritusio lėktuvo (mačiau klipą, kuriame Bieberis ant jo riedlente važiavo). Pagrindinė bėda buvo TA, kad nuo stovėjimo aikštelės, įrengtos prie kelio, iki to lėktuvo reikia EITI 3.5 kilometrų į vieną pusę visiškai plynu, juodu lauku. Aišku, pradėjus eiti, atrodė, kas gi čia tie 3,5 km. Bet pradėjus lyti, užsimanius į tualetą ir niekaip tam keliui nesibaigiant mintyse imi keiktis ir sakyti, kad verčiau tas lėktuvas būtų to vertas. Tai nėra 🙂 Bent jau mano alkanomis akimis žiūrint. Žinoma, įdomu pamatyti. Bet kodėl tiek eiti reikia, nežinau. Ir nuotraukos smagesnės gavosi prie lėktuvo, kai jo nesimato, nei su lėktuvu ir jame rūkančiu turistu.

Galime pasidžiaugti, kad šiaip ne taip grįžom iki savo mašinytės, kurioje sutaršėm sumuštinius už 6-8 eurus. Buvom pavargę, šlapi ir nusiteikę niekur nebestoti, nes tas lėktuvas atėmė paskutines jėgas. Bet stojom, nes abu kartus privažiavę prie „mes tik privažiuosim, pažiūrėsim pro langą ir užteks“ krioklių, norėjosi išlipti, eiti, žiūrėti, fotografuoti ir niekur iš ten nevažiuoti. Vaizdai čia:

O paskutinė stotelė buvo ta, kad galėjom užeiti už krioklio, į kitą jo pusę, pasifotografuoti ir, aišku, grįžti visiškai šlapiems. Susimetėm striukes, o kas ir kelnes, į bagažinę, įsijungėm šildymą ir keliavom namo sriubų iš pakelių.

Aišku, už krioklio nebuvo galima eiti, nes ten vėl buvo ištiesta 20 cm aukščio virvutė su ženklu Nelipti, kurią perlipom. Beveik visose vietose būtent tokiais saugumo užtikrinimais ir apsiriboja Islandija. Kaip Šaras sakė: ak, tas skandinaviškas minimalizmas. O prie kraterio, kurio gylis 55 metrai, aplink kurį eini jo kraštais, kaba įspėjimas – jūsų saugumas jūsų pačių atsakomybės reikalas. Man, kaip bijančiai beveik visko, to užtenka. Bet va tokiems, kaip mano brolis, tai itin pavojinga gyvybei. Bet, vėl gi: ak, tas skandinaviškas minimalizmas.

Keliavome mes penkiese. Tai labai patogus skaičius tiek nuomojantis automobilį, tiek dalinantis išlaidas, kurios, patikėkite, Islandijoje tikrai yra žymios. Degalinėse sau leidom dešrainius, kurie buvo vandens skonio ir kainavo 5-6 eurus. Oro uoste už bulvytes sumokėjau 5 eurus (maža porcija), salotomis už 15 eurų nesusiviliojau 🙂 Tas beveik 4 dienas maitinomės sriubomis iš pakelių, sumuštiniais ir čipsais, nes tai buvo sąlyginai pigu. Maisto, kuris yra auginamas, skonis prilygo popieriui. Pomidorai buvo baisesni nei pačiu atšiauriausiu vidužemio Lietuvoje, o žali bananai, kuriuos šiaip mėgstu, pasižymėjo muilo skoniu. Tai nieko keisto, kad grįžus virėmės bulves, darėmės šaltekus, o kiti kebabus kirto.

20170311_132057

Suskaičiavus, tokia trumpa kelionė dviems, bendras išlaidas dalinant penkiems žmonėms, kainavo apie 500 eurų. Ir mes nebuvom tie keliautojai, kurie sau leido viską. Tikrai ne, nes taip ir likom neparagavęs tos sriubos už 15 eurų. Tačiau tik vienai iš mūsų teko mokėti už tualetą, kuris kainuoja 2 FAKIN eurus. Nes islandai patiklūs žmonės – šalia viešo mokamo tualeto stovi koks restoranėlis, kuriame, prie įėjimo, yra nemokamas tualetas. Tai imkit tai už tipsą.

Apibendrinant, galiu pasakyti, kai tai buvo įspūdingiausia kelionė, kurią kol kas turėjau. Dar prieš kokius 7-10 metus žiūrėjau žaliuojančios Islandijos nuotraukas ir įrašiau ją į vietų, kurias noriu aplankyti, sąrašą. Ir tada atrodė, kad tai tiesiog neįmanoma dėl lokacijos, kainų, nuvykimo ir panašiai. Bet, pasirodo, viskas įmanoma J kuo neapsakomai džiaugiuosi.

Bet atvykę susitaikykit su sieros – sugedusių kiaušinių kvapu, kuriuo atsiduos kiekvienas daiktas grįžus namo.

O čia visų mūsų linkėjimai Kovo 11 proga Lietuvai iš Islandijos (nuotrauka Vaidos):

17218753_1505884006090781_5695205764449649796_o

Aš dar nemoku daryti normalių kelionių aprašymų, tikiuosi kada tai išmokti. Bet, patikėkit, tai šalis, kurią verta aplankyti ir kuri turi ką parodyti.

Justė

Truputis vaikystės ir manijų

Kartais noriu pradėti videoblogą, bet tada pagalvoju, kam įdomu mano pezavonės. Tada pagalvoju, kad ir dažytis nemoku, tai prieš kamerą mano žandai pasidarys dar platesni, nei yra. O ir nepataikyčiu su temomis. Negaliu papasakoti apie naujausias mados tendencijas (nebent pasijuokti iš baisių kelnių, kurias mačiau pintereste), apie makiažo subtilybes (nes highlighteris ir strobingas man vienodai kažką sako). Galiu nebent papezėt apie Mikę Pūkuotuką, karūnas, Harį Poterį, knygas ir dar pazysti. Nes tą itin moku.

Kodėl būtent apie tai? Nes kiekviena maža mergaitė yra apsėsta KAŽKUO. Pamenu, kai aš buvau maža, tai buvo drugeliai, įsegami į plaukus (turėjau vieną tokį YPATINGAI nepaprastą. Jis plasnojo pajudintas ir buvo tikrai kruopšatus darbo ir nekičinių spalvų) ar ramunėlėmis-sąsagėlėmis į plaukus. Dar buvo gražūs penalai, dalmantinai ar dar kas. Mergaitės auga. Bet kyla klausimas, kurioje dvidešimt ir plius metų mergaitėje negyvena bent viena mergaičiukė su savo manija? Na, jei negyvena, tai man truputį gaila.

Kaip ir minėjau, mano manija visada buvo ir yra Mikė Pūkuotukas, kurio puodeliai, lėkštės, lėkštutės, pagalvėlės, figūrėlės ir taip toliau visokiomis formomis ir dydžiais išsisklaidę po namus. Yra kita manija: karūnos. Bet aš savęs princese nevadinu. Nes vadinu princesaite. 🙂 O šita manija atėjo ne iš taip seniai, iš tų liūdnų vakarų prie skype abitūros metais. Kai reikia daryti namų darbus, o tu žiūri pro langą. Tada ir šovė mintis į galvą, kad aš princesaitė su ružava karūnaite ir vienaragiu balkone. O ši, karūnų, manija labai dera prie mano naujos – suaugėliškos – manijos, kvepalų buteliukų.

Ir, žinoma, meilė Hariui. Hariui Poteriui. Atsimenu, kaip gavau pirmąją savo Poteriados knygą. Tai buvo kalėdinė dovana ir tai buvo antroji serijos knyga, nes mano Kalėdų senis labai nesigilino ar nerado, ar nežinojo. Gerai, kad pirmąją knygą jau buvau perskaičiusi ar vis dar skaičiau pasiskolinusi iš Monikos. Būtent ji ir tapo mano pirmąja Poterio biblioteka, nes jos lentynose jos atsirasdavo greitai, vos pasirodžiusios. O aš, su pakankamu naglumu tada, argumentuotai paaiškindavau, kad jas perskaitysiu greičiau nei jos brolis, todėl po jos turiu perskaityti aš.

Nemačiau nei vieno filmo kino teatre, bet visus turiu kompiuteryje. Mano asmeninė kolekcija prasidėjo ir užsibaigė ta antrąja knyga, kurią, rodos, apgraužė smiltpelė pabėgusi iš narvelio. Bet dabar lentynose man už nugaros sukrautos ne tik visos lietuviškai išleitos Poterio dalys, bet ir viena angliška. Ta, kurią su malonumu suvalgiau – 8-toji knyga apie Harį Poterį po devyniolikos metų.

Ir man visai negėda nei vienos iš šių savo mažųjų manijų. Kartais, tai būna puiki galimybė pratęsti pokalbį. Kitais atvejais, galimybė pasijuokti pačiai iš savęs ar su kitais. Tokie dalykai gelbsti, kai rodos, nieko nebenori ir nebereikia. Pasiimi Pūkuotuko knygą, įsijungi Poterio filmą, užsidedi karūną ant galvos ir keliauji tiesiai į vonią, pilną putų. Na, dar drėkinamą kaukę ant veido ir vėl saulė šviečia, net per uždaras vonios sienas.

Tokių akimirkų, tik ne blogų dienų išprovokuotų, o tiesiog ateinančių, linkiu sau ir jums.

Justė

Mano žingsniai Vilniumi ir, pagaliau, TA vieta

Šiais metais norėjau į Kaziuką. Turbūt pirmą kartą, nepaisant tų atvejų, kai mokiausi mokykloje ir vien nuvažiavimas TEN, į VILNIŲ, kur tiek REKLAMUOJA, į RENGINĮ galėjo būti principo reikalu. Tačiau, kaip tyčia, visą Kaziuką praleidau lovoj su termometru pažasty, net teko ir bliūdą pašonėje pasidėjus pabūt. Taip ir nuplaukė mano planuotas koks lašinio šmotelis, papuošalų dėžutė, auskarai (derantys prie žiedo), keramikinis daiktelis (tiktų ant komodos miegamajame) ar paprasčiausia medinė pjaustymo lentutė.

Noras kaupti buitinius daiktus pradėjo atsirasti ne prieš metus ar du, o visai neseniai. Matyt, tai susiję su poreikiu kurti savo kampą, kur viskas tavo, o nauji daiktai įauga į vietą – virtuvėje, vonioje, viename ar kitame kambaryje. Tokie burtai ima vykti tada, kai pagaliau randi savo kampą ir visos sienos (vienai ar kitaip) yra TAVO.

Nors man šiuo atveju reikia sakyti MŪSŲ. Taip ir darysiu. Beveik prieš metus pakeičiau savo gyvenamą vietą Vilniuje – 4tą kartą nuo 2009 metų. Pirmame savo būste gyvenau tik mėnesį – nesusigyvenom su Šeškine, atsirado kiti dalykai, o ir bendrabučio kambarį gavau, kur ir persikrausčiau (Justai, iki šiol atsimenu, kaip nesutikai važiuoti mano žinomu keliu iki Saulėtekio. Todėl važiavom pačiu keisčiausiu, ilgiausiu ir labiausiai „per aplinkui‘ maršrutu. Bet Antakalny degė vien žali šviesaforai).

Kamčiatka, 47-65. Kartais man šitas skaičių derinys pasivaidena prieš akis, dingsta. Bet tik ilgėliau pagalvojus galiu pasakyti kad tai mano pirmojo ir paskutinio bendrabučio kambario adresas. Šiuo adresu esu gavus tik kelis laiškus – ir tai dauguma reklaminių ir tik vieną (atrodo), kuris pradžiugino. Tam mėlynai tepetuotam kambary išgyvenau iki 2013 metų lapkričio (atrodo?). Tos sienos matė tiek, kad gerai, jog nemoka kalbėti. Ir siena, prie kurios stovėjo mano lova, buvo tokia stora ir šalta, kad ilgiau palaikiusi prispaustą kelį ar nugarą – peršaldavau.

Bendrabuty tekdavo po aukštus pamigruoti tik su chalatu – ieškant laisvo dušo, kai reikia kuo greičiau susiruošti į paskaitas/miestą/darbą. Buvo dingusi keptuvė – iki šiol negaliu suprasti ją man pavogė ar aš ją palikau ant ugnies ir tiesiog ją išmetė, saugantis nuo gaisro. O kai išmokau uždegti orkaitę (pavykdavo iš kokio 5 degtuko) ėmiau gaminti daugiau ir skaniau, kaip ir dabar kartais nepagaminu. O šlepetes, kurias pirkau studentavimo metams, su kuriomis vaikščiojau 47-to labirintais, išmečiau šiemet. Nes tiesiog padas panašėjo į cementą nugludintų batų, nei į šlepečių.

Galėčiau tęsti it tęsti. Kaip atsitrenkusi į šaldytuvą išmėčiau pupeles, buvusias ant jo, bet nuėjau miegoti, nes ai. O ryte kambariokė sutraiškė puse jų, bet surinko. Kaip tingedavau plauti indus, kaip užeidavo maniakinis tvarkymasis – nors ir retai. Draugai, bičiuliai ir kolegos. Misterija, susirinkimai, kubos ir Berneliai. Tačiau nepaisant amžino žmonių pertekliaus viename kambary grįždavau į jį, kaip į namus. Įsisukdavau į kaldrą ir užparpdavau itin lengvai. Bei ilgam.

O vėliau buvo laikas mano susipažinimui su Naujamiesčiu, važiavimu namo taksu už 2 eurus, ėjimo namo savaitgaliais pėsčiomis, parėjimo 4tą ryto su prancūziška bagete ar grietinės indeliu. Susigyvenau su nuolatiniu katino plaukų valymu nuo rūbų, murkiančiu sugulovu rytais. Ir čia lova buvo tas kampelis, kuriame mielai susirangydavau ir skaniai miegodavau.

Apie šitą gyvenimo tarpsnį galėčiau prirašyti mažiausiai 3 lapus – geriausius pagirimus butokei Mildai; papasakoti, kaip katinas išmokė nemažai kantrybės. Ten gyvendama ėmiau bėgioti, suvaikčiojau ne vieną kilometrą, pradėjau save mylėt ir prie aptemptų juodų suknelių derinti raudonas lūpas.

Bet ten turėjau kambarį, ir visa kita buvo arba ne mano, arba bendra erdvė. Kiekvienas daiktas turėjo savo tikslią vietą dėl elementarios erdvės trūkumo. O dabar, beveik jau metus, pamėgau vaikščioti Ikėjoj ir rinktis niekučius, todėl ir norėjau į Kaziuką, kad partemčiau dar vieną daiktą mums į mūsų namus. Ir mėgstamiausia vieta man yra visas butas, o ne vien lova.

Aš vis dar labai ilgiuosi Naujamiesčio, Antakalny man nepatinka bėgioti. Bet patinka šalia esanti poliklinika (:D) ir turgelis, kurį jau tuoj tuoj galėsim pradėt šturmuot savaitgaliais. O labiausiai patinka tie tingūs savaitgaliai, kai atsikėlus saulė jau spigina į akis, o per ištiestos rankos atstumą gali paliesti žmogų, su kuriuo taip gera – šviečiant saulei ar pilant lietui. Svarbiausia, kad namuose ir kartu.

Tokie mano keli pėdsakai Vilniuje. Aš niekada nemėgau kraustytis ir kiekvienas sprendimas, kad jau metas kelti sparnus, man kainavo nemažai nervų, atsakomybės ir panašiai. Bet ir tai, stresą dėl niekų, iš manęs šių namų atmosfera pamažu išmuša. O viskas, ko tam reikia, TO žmogaus.

Justė

Apie jausmus ir ilgesius

Sekmadienis – nagai nulakuoti, skalbiniai išdžiaustyti, vonioj pagulėta todėl pats laikas pasidalinti kažkokiu jausmu, kuris neduoda ramybės. Ir pavadinti jį tenka melancholija, kad ir kaip nemėgstu šito žodžio. Norėčiau kažko tikresnio, bet stipresnio, nei ilgesys. Tačiau ne man skirta išradinėti naujus žodžius, tai telieka juos išjausti.

Netekus Močiutės gedėjau ir tebegedžiu ne tik jos, kaip nuostabiausio pasaulyje žmogaus, Močiutės, kuri mokėjo apkabinti ir pakalbinti, bet ir vietos, to jausmo, kurio netekau, netekus pirmiausia Bočiaus, vėliau Jos. Aš iki šiol svajoju, kaip grįžtu ten, valgau tuos pomidorus iš šiltnamio, bulves iš daržo ir visas įmanomas uogas užkandu žirniais. Karštą dieną supuosi supamojoj kėdėj viduje, nes namuose vėsu. Ir, svarbiausia, mėgaujuosi neapsakoma ramybe, kurios pilna kiekvienoje namų kertelėje. Įsivaizduoju, kaip grįžtu ten ir ilsiuosi, leidžiu laiką ar gyvenu, siurbdama tą jausmą.

Tačiau neseniai suvokiau akivaizdų dalyką – net jei ir grįžčiau ten, galėčiau vėl ten leisti visas savo atostogas, basa vaikštinėti po kiemą, viskas būtų kitaip. To namo kertelės dabar pilnos kito gyvenimo, kito kvapo. Ta atmosfera dabar „sugadinta“ svetimais jausmais, pokalbiais, pykčiais ir džiaugsmais. Ten, net grįžus mums visiems, viskas būtų kitaip, nes tos ramybės, kurią kurdavo Močiutė, jau nebus. Mes, kiekvienas iš mūsų, į namus atnešdavom vis kitą savo jausmą ir išgyvenimą, bet juos apsupdavo TAS jausmas. O jam nelikus, viršų ima kiti išgyvenimai.

Ir tai yra natūralu, kad ir kaip skaudu pripažinti. Niekas jau niekaip nesugrąžins tos armosferos ir pojūčio aplankant tą namą, prie kurio žydėjo ryškiausi ir skaniausiai kvepiantys bijūnai.

Pradėjusi pasakoti, neturėjau konkrečios idėjos, ką tuo noriu pasakyti. Tiesiog labai norėjau viską išdėstyti raštu. Tačiau, jei labai ieškote moralo, galiu jį išspausti. Aš žinau, kaip sunku tvarkytis su ilgesiu ir netekties jausmu. Kaip sunku suprasti, kad viskas, nieko nepakeisi ir nebebus taip, kaip anksčiau. Esu tikra, kad visi žmonės, kurie turi jausmus, yra tai išgyvenę. Nutrūkę santykiai, iširusios ar prasmės netekusios draugystės, mirtys, išvykimai, tiesiog pamesti kontaktai. Visa tai ir dar dešimtys priežasčių liūdėti ir ilgėtis. Tačiau, kiek galima save tuo kankinti?

Tas jausmas, aišku, visada keliauja kartu, bet nereiktų leisti, kad taptų barjeru kažkam naujo, netikėto ar labai laukto ir norėto. Pavyzdžiui, gyvenant praėjusiose santykiuose, kurie nebepasikartos, užkirsti kelią naujoms pažintims. Ilgintis ramybės, tikrumo jausmo konkrečioje vietoje, nebenorėti rasti alternatyvų, sakyti: ne, čia vistiek nebus kaip ten. Ir taip toliau, ir taip toliau Kaip tai kvaila! Čia tas pats, kaip mėgstant skaityti, mesti tai daryti, nes tiesiog sugalvojai, jog niekada nerasi geriau, nei neseniai baigta knyga.

Aš šiaip tikrai gyvenu gerai ir ramiai. Kiekvienas bandymas mane išmušti iš vėžių, aršiausiu atveju, pasibaigia pasiputojimu namuose prieš veidrodį. Neneigsiu, paverkiu nuleisdama garą, kai galva, rodos, kunkuliuoja nuo išgyvenimų, jausmo, informacijos. Bet kaip gera pasidaro pagalvojus, kad viskas su manimi gerai ir esu mąstanti ir rami būtybė, kuriai nekyla noras rėkti vardan rėkimo. Man nereikia dramų, riksmų, kad būčiau išgirsta ir suprasta. Aš galiu suraukti iš nepasitenkinimo nosį, bet vietoj to, kad rėkčiau, nueiti ir pačiai viską padaryti taip, kaip noriu.

O pats geriausias jausmas mylėti ir lygiai tiek pat jaustis mylima. Ir pikta tokiu atveju būna tik tada, kai apšoksta lūpa ir tiesiog negali pabučiuoti.

Justė

Impulso dienoraštis Nr. 2 – radau savo treniruotes ir truputį apie čytus

Šiandien, persirenginėdama po sporto, pajutau, kad labai noriu pomidorų su svogūnais grietinėje. Kaip Mykolaitis dainavo: grietinėle aptaškytais. Džiaugiuosi, nes ne McDonalds kokio, kuris prieš akis kas kartą stovi ar Fokuso picos, kurios, dar mokykloje, važiuodavom iki Ukmergės prikirst (o dabar beveik kas kartą būnant Ukmergėj pravažiuojam, bet niekada neužsukam, nes važiuojam naminio maisto).

O jei kalbant ne apie pomidorus, o tai, kaip man sekasi toliau keliauti iki Impulso, tai turiu būti sąžininga ir išpažinti visas savo nuodėmes. Maistas, žinoma, yra neatsiejama dalis nuo sporto, geros savijautos ir figūros. O aš, žinoma, niekaip to maisto nesusireguliuoju. Pavyzdžiui, nutylėjau (tiksliau pamiršau, nes norėjau apie tai pajuokauti) savo pirmame #Impulsodienoraštis įraše, kad po pirmos treniruotės iškart nužygiavau į McDonaldą. Kitą dieną atsikėlus pusryčiams valgiau spurgų, grįžusi iš treniruotės vėl valgiau spurgas. O po trečios treniruotės šeštadienį važiavom pas tėvus ir buvom abu alkani. Tai sukirtom degalinės dešrainių. Visiems, kam pasakoju, tai juokiasi. Sako, kad tas sportas tas ant to man išeina. Bet, bijau, kad yra blogiau. Nes tas maistas agresyviai renkasi sėdmenyse ir šlaunyse, nepaisant visų prakaito upelių salėje.

Rodos, išpažinau nuodėmes. O šiandien parėjusi prikirtau pomidorų grietinėje. Gerai, kad vietoj normalios grietinės perkam natūralų jogurtą, ką dar iš tų laikų, kai Kilo.lt paslaugomis naudojausi, atsinešiau. Ir norėjau sūrios, gausios ir aštrios svogūnais mišrainės. Nežinau, kiek druska kenkia ar nekenkia, bet dabar esu laiminga, soti ir pasisūrinus gyvenimą.

O kalbant apie sportą, kaip man sekasi? Praeitą savaitę sporto klube buvau 3 kartus. Šeštadienį sudalyvavau stepo treniruotėje ir, galiu pasakyti, atradau TĄ treniruotę, kuri man labai patinka. Bėda ta, kad tai pažengusiųjų grupė, o aš nei žingsnių žinau, nei jėgos tiek turiu. Tai kliuvinėju, griuvinėju ir daugiau nei pusės dalykų nepadarau. Bet eisiu, nes patiko. Kliuvinėsiu, kol nebekliuvinėsiu. Žioplinėsiu, kol nebežioplinėsiu.

Po šios treniruotės ėmiau vaikščioti į kūno dizainą pas tą pačią trenerę. Pirmiausia padariau taip, nes pirmadienį tingėjau, tingėjau ir 10 h ryte. Tai pasirinkusi iš likusių laikų, atbuvusi treniruotę supratau, kad man patinka tempas, pratimai ir pn. Pasikankinu, bet ne per daug. Tai dabar jaučiuosi atradusi laikus, kuriais ir eisiu kratyt savo leškų.

Su treniruokliais vis dar vyksta susipažinimo procesas. Dabar ieškau tų, su kuriais galėčiau pakankinti presą. Prieinu, atsargiai peržiūriu paveiksliukus, o pajutusi, kad kažkas artėja iš už nugaros – sprunku. Juk tai elgiasi žoliaėdžiai džiunglėse arba tyruose? 😀

Linksmas faktas: mėgstu mindama dviratį įsijungti LRT mediateką ir pažiūrėti, ką Jakilaitis su savo svečiais kalba. Tai kai kikenau iš Karbauskio, už manęs stovėjo vyriškis ir kreivai mane stebėjo. Įžeidžiau politines pažiūras, matyt. Arba supyko, nes vėl pakeičiau klaviatūros kalbą.

Tai iki šiandien, penktadienio, nuo pirmadienio buvau 3 kūno dizaino treniruotėse, ryt vėl žygiuosiu šokti. 2 dienos baseine ir pirtyse, bandant perprasti jų veikimo principą ir išsiaiškinti ar tas lokatariumas yra valomas. Nes ten nei žmonių matau, nei karščio jaučiu, nors, manau, būtų viena mėgiamiausių vietų.

BET, ką norėjau pasakyti, tai ploju sau. Nes judinuosi. Ir matau, kad liemuo grįžta į vietas. Šioje srityje visada greičiausiai matau pokyčius. Kojos, man rodos, sako fakjū ir nežada niekur judėti, nors galėtų, nes namie veidrodis pagražina viską, o salėj pamatau, kokios lankus nešioju. Tokius, dėl kurių įeidama į paauglystę nenešiojau aptemptų kelnių ir sijonų.

Tai tiek šiandien šiame neįdomiame įraše. Ploju sau ir šitą tekstą užskaitau už tą, kuris turėjo pasirodyti sekmadienį.

Su lankais ant kojų – Justė

Impulso dienoraštis Nr. 1 – mano pirmieji žingsniai rezoliucijų link

Nauji metai, nauji pažadai. Tai pats laikas buvo pradėti vėl naudotis savo Impuls kortele ir pajudinti tas apaugusias kojeles ir sėdimąją. Oi, neverkiu aš, kad esu stambi ir taip toliau. Bepigu tai būtų daryti žmogui, kuris dar įlenda į S dydžio rūbus. Ne visus, bet įlenda. Tačiau sportas man būtinas sveikatai – nejudėdamos ima skaudėti kojos. Ypač ta, kuri jau patyrė venų operaciją, kurios nenoriu greitai kartoti, nors prognozės aiškios – teks. Ir bendros savijautos rodiklis kyla aukštyn, jei tik gerai pajudu ir pasikrutinu.

Vienu metu bėgiojau. Kartais apie tą laiką kalbu taip, tarsi daryčiau ir dabar. Tačiau tie puse metų tolsta, tolsta, o kojos jau seniai pamiršo bėgimo poveikį. Man patiko bėgti Naujamiesty: iš namų iki Vingio parko, pasisukioti ten ir tik išbėgus iš parko įsijungti LRT radiją, klausyti Užkuraičio ir eiti namo jaučiant savo liemens lengvumą. Tačiau, kiek tai buvo gera ir malonu, tiek žalojau save kitais klausimais. Vis galvodavau iš kur ta žaizdelė ant dešinės kojos kauliuko. Ir tik po kiek laiko supratau, kad su kaire koja spardau dešinę bėgdama. Tada pasitempus buvau: koja tapdavo kaladė, sunkiai paėjau. Ir taip toliau, ir panašiai. Tiesiog buvau savamokslė bėgikė, nes toks fizinis krūvis pakeldavo man nuotaiką ir jo dėka vėl ėmiau įtilpti į 34 dydžio kelnes. Bet tie geri laikai ilgai nesitęsė 😀

Tai gi, grįžau į Impulsą. Šiaip ir grįžimu sunku pavadinti, nes įsigijusi abonementą sužinojau, kad reiks operacijos, tai negalėjau užsiimti fiziniu krūviu iki jos, po to po jos. Tada sportavau. Tada koncentravausi kitur. Tada sirguliavau. Na, ir pagaliau, vėl susikroviau kuprinę.

Didžiausia baimė man – treniruoklių salė. Nepažįstu aš tų treniruoklių, bijau daryt kažką ne taip, sulaužyt ( 😀 ) ir panašiai. O jei imčiau naudotis trenerio paslaugomis labai save įpareigočiau ir šiaip dar papildomai mokėt, o aš mieliau suknelę nusipirkčiau. Žodžiu, užburtas ratas.

Tai, pirmiausia, lankiau tik lengvas treniruotes. Pilatesas netempė randų, bet pratampė kūną. Tačiau dabar, protinguolė, iškart į kūno dizainą įšokau. 2 minutės apšilimo ir jau troškinausi savo pačios sultyse. Bet efektas man patiko. Kojas tempia, krūtinę tempia. O tada, įkvėpta tokios neįtikėtinos sėkmės, kad beveik viską sugebėjau padaryti, įžengiau ir į treniruoklių salę. Pirma, kaip tikras mailius grobuonių pilnoje plynėje, atsargiai įžengiau ir apžiūrėjau artimiausias įėjimo esančias erdves. Prisėlinau prie bėgimo takelio ir spoksojau į jį kokias 3 minutes bijodama kažką paliesti ne ten, kur reikia. Tada užlipau. Minutę spoksojau. Apsidairiau, ar niekas nepuola. Paspaudžiau. Ir kažkas ėmė vykti!

Pasivaikščiojau, pabėgau, vos nenugriuvau. Bet nuo takelio nulipau susipažinus su vienu iš šitų džiunglių gyventoju. O tada priėjo moteris ir paklausė, kaip ant jo eiti, nes jau bėgimas ne prie širdies. Na ir kaip aš pasijutau tada? Aišku, ne toks mailius, kaip atėjus! Ha.

Įkvėpta šios pergalės kitą dieną jau sėkmingiau striksėjau iki Impulso. Susikroviau kuprinę ir net įsimečiau maudymuką, ko, tiesą pasakius, nesitikėjau iš savęs. Nes man vienas didžiausių kompleksų susijęs su mano kūnu – jo „demonstravimas“ maudymosi kostiume. O dabar, dar ir papildomi randai ant pilvo, papildomas sluoksnis ir centimentrai ant šlaunų. Nors, tiesą pasakius, kad ir kokios formos buvau, visada tie patys pasiteisinimai, kodėl neinu į pirtį, maudytis, kodėl deginuosi su šortais ir panašiai.

Antrą dieną susipažinau su dar dviem džiunglių gyventojais. Vieno iš jų nepabijojau labiau pamaigyti ir supratau, kad galiu optimizuoti savo laiką ir suderinti storų leškų judinimą su žinių spragų užpildymu: įsijungiau LRT mediateką ir žiūrėdama Jakilaičio laidas myniau iki Kauno. Realiai, numyniau, geriausiu atveju, iki Šilo tilto. BET prisiminkime, kad čia svarbiausia PATS veiksmas.

Vėliau įžengiau giliau į džiungles – apėjau naujus grobuonis ir net juos pamėginau. O tada nėriau į maudymuką, praplaukiau ir, aišku, išbandžiau burbuliuojančios vonios teikiamos džiaugsmus. O iš pirties išėjau greičiau, nei norėjau, nes sportiškas žilas dėdulė labai meiliai man šypsojosi. Nežinau ar dėl to, kad priminiau jo anūkę ar dėl to, kad buvau vienintelė jaunesnė nei 50 metų.

Realiai, žengiu aš pirmuosiu žingsnius judėjime ir kažko daryme. O kad daugiau būtų motyvacijos ir vengčiau tos gėdos, kad nieko nedarau, viską užrašiau ir įkėliau čia. Planuoju retkarčiais pasidalinti savo žingsniais šiame reikale. Ir ne dėl to, kad jaučiuosi galinti kažką įkvėpti, esanti nepaprastai įdomi ir todėl visiems turi rūpėti, ką veikiu. Viskas daug paprasčiau: jei pasižadėsiu retkarčiais apie tai parašyti, bus gėda užmesti. Tai bent iki baseino nuslinksiu ir ant bėgimo takelio prasieisiu.

Judu – Justė

P.S. norėjau padaryti savaitės Impulse nuotykius, bet tada tektų išsiplėsti į dar ilgesnį įrašą. O tada tai jau tikrai niekas neskaitytų.