Moku būti moterimi

Kartais atsisuku atgal ir pagalvoju, kaip sugebėjau pasikeisti ir performuoti save. Taip jau būna, kai gyveni tarp žmonių – vieni suformuoja, kiti performuoja. Gali būti, kad jei ne universitetas, ne tie žmonės, su kuriais buvau ir esu iki dabar, būčiau kitokia. Net negali būti, o taip ir yra. Nes aplinka daro daug ką. Ir tu visada turi galimybę ją keisti ar pasikeisti. Kartais aplinka bando tave pakratyti, pasakyti, kad va, štai, tu esi tokia, o viskas atsimuša. Bet kažkada ateina momentas, kai pamatai ir tiesiog džiaugiesi tais, kurie yra šalia.

Kad jau kažkada čia kalbėjau apie moteriškumą (arba bent jau žadėjau apie tai rašyti), galiu pasakyti, kad geriausias man laikas atėjo tada, kai suvokiau, kad galiu ir moku būti, galų gale esu: ir graži, ir protinga. Taip, su savo pričiūdais, savo mediniais juokais, bet žmonėmis aplinkui, kurie mane tokią priima (ir dar tai kartodavo). O kai einu per miestą pasidažiusi lūpas raudonai, tai atrodo, kad visas pasaulis gali būti mano. Tiesą pasakius, tikrai gali, tik dar neradau kelio, kaip tai padaryti. Ir, kas svarbiausia, kiekvienas turi taip galvoti eidami iškėlę galvas. Nes, elementariausiai, vertinkit save ir tai, ką turit aplink. Nesakau, kad reikia lipti per kitų, silpnesnių galvas. Tiesiog reikia rasti kas varo į priekį.

Mane dabar varo mintis, kad reikia susikurti pagrindą. Tai yra elementari karjera su būtiniausiu prieskoniu – savirealizacija. Kažkada taip pasakius sulaukiau replikos, kad va man karjera svarbesnė, o ne šeima. Oi ne. Man šie dalykai yra nelyginami. Ir, galų gale, aš neturiu su kuo tą šeimą dabar kurti. Bet galiu dirbti ties tuo, kad kai bus šeima, aš galėčiau garantuoti savo vaikams kiekvieną burelį, kurį norės lankyti. Saldumynų dažniau, nei tik gavus algą. Nenupiratautus filmus. Tiesiog noriu dirbti, uždirbti, kurti pridedamąją vertę ir gyventi gyvenimą, kurio eigoje užauginčiau laimingus vaikus. Ir jiems po 25 metų nereikėtų pripažinti, kad išgyveno dalykų, kurių vaikai neturėtų išgyventi ir suprasti.

Ir mano vaikai užaugę žinos, supras, sakys: niekas niekada negali turėti teisės žeminti kitą, trikdyti, mušti. Niekas negali sužaloti tavęs dėl tavo kažkokios savybės, pasakyto žodžio. Ypač dėl to, kuo tu tiki, esi, nori būti. Ir tokią mintį aš įskiepysiu jiems ne todėl, kad mane skriaudė vaikystėje (to nebuvo), bet todėl, kad aš, kaip suaugusi asmenybė, dabar vaikštau gatvėmis, kuriose to pilna.

Kažkam labai gera pripliumpus alaus nuo čiliako slenksčio rėkti: e, pupyte! O neatsisukus paantrinti: o, k*rva, kokia žiurkė. Ir tai gali išgirsti iš tokio, kuris su savo moterimi yra švelnus it šilkas. O kitas, kuris tave visada praleidžia pirmą, paltą uždeda, pirkinius paneša – galbūt geriausiai situacijoje jaučiasi naudodamas psichologinį smurtą ir manipuliuodamas silpnosiomis tavo vietomis.

Tik nesureikšminkite to parašymo „jis“ ar „ji“. Nes šie dalykai neturi lyties. Ką daro vyrai, daro ir moterys. Bei atvirkščiai. Aplink per daug kažkokio įsivaizdavimo, kad vienos savybės priklauso labiau vienai lyčiai nei kitai. Kaip, pvz., sakoma, kad moterys silpnoji lytis. Yra moterų, kurios už daugelį vyrų stipresnės. Bet yra ir vyrų, kuriems nei viena moteris neprilygs. Nes čia ne lyties savybė, čia charakterio ir darbo su savimi rezultatas. Ir, žinokit, vyrai taip pat verkia, kaip ir moterys. O moterys, kaip ir vyrai, užsirakina viską viduje.

Pavyzdžiui, negaliu pakęsti, kai man sako, kad turiu daryti valgyti, nes aš moteris. LabaDiena, taip, aš gimiau moterimi, bet tai neuždėjo man gaminimo stigmos. Aš mėgstu gaminti, man patinka suktis virtuvėje. Ir dabar turiu siekiamybę pradėti naudoti mažiau riebaus maisto ir išmokti tą maistą pateikti estetiškai. O kai man aiškina, kad dėl savo lyties aš privalau gaminti, man užsideda tarsi blokas. Vaikiška? Gal, bet kai pykstu, darau priešingai, nors kartais norėčiau daryti priešingai nei darau pati (sviestas sviestuotas). Plius, aš augau tokioje aplinkoje, kur gamina vyrai. Ir visi šventiniai stalai iki šiol būna suruošti daugiausia (beveik vien) tėvo rankomis. Jis gamina, gamina mano brolis. O mamą šiais metais per Velykas išmokiau pjaustyti svogūnus.

Kai buvau jaunesnė man sakydavo: Juste, žento namo neparvesi, nes bulvių skusti nemoki. Juste, nesusirasi vyro, nes negamini. Dažniausiai man tai kartodavo Močiutė (aš ją taip myliu, kad nemoku šio žodžio rašyti mažąja raide). Atėjo metas ir pradėjau gaminti. Ir visai daug mokytis nereikėjo. Ir bulves skutau, ir viriau. Ir mėsą marinavau, orkaitėj kepinau. Ir pas tą pačią Močiutę dabar aš pietus gaminu kol ji serialus žiūri. Ir pradėjau gaminti ne todėl, kad norėjau pasijausti labiau moterimi ar kaip tik, tokia pasijutau, todėl gaminau. Pradėjau, nes tiesiog bendrabuty badu būčiau mirus arba skrandį nenormaliu maistu sugadinus.

O vienas keistesnių požiūrių mano gyvenime, su kuriuo tenka susidurti, kad kol nekuri šeimos, kol neturi šalia vyro – tol tu nei moteris, nei savarankiška. Na gerai, gal kažkiek moteris. Bet na ne visiškai, nepilnavertiškai. Nes normaliai žmonės turi visą laiką būti po du, bendrauti poromis, veikti kažką ir savo draugystes formuoti pagal taip. Kažkada panašiai mąsčiau. Reziumė tokia, kad nereikėjo to daryti.

Galbūt, jei dabar būtų žmogus šalia aš planuočiau viską į ateitį, save su žiedu matyčiau, perkančią butą ar galų gale, draugaučiau šeimomis galvoje. Bet kol to nėra nežadu lakstyti pakampiais ir desperatiškai ieškoti, kas va tokią ims. Nes ims, ims. Jei pati to norėsiu. Toks bet kokių santykių ieškojimas ir džiaugimasis man kvepia ne kuom kitu, kaip desperacija ir savęs nuvertinimu. Nes jei matai, kad kažkas ne taip, kad kažkur save turi aukoti labiau, nei kitas pasiruošęs aukotis dėl tavęs – kam? Ir vėl – netaikau vienai lyčiai. Dedu lygybės ženklą.

Man patinka jaustis galinčia daryti viską. Tuo pačiu džiaugiuosi, kad yra vyrų, kurie irgi gali daryti tą viską ir man padėti, kai man to reikia. Ar jie nori padėti. Bet ne todėl, kad aš tiesiog be vyro negaliu.

Ir dabar aš visai ne feministuoju, nes iki to man yra toli. Tiesiog kalbu apie elementarų pasitikėjimą savimi, buvimą savimi ir užtikrintumą, žinojimą, kad kiekvienas gali viską. Kaip Monika mėgsta sakyti: visi gimsta vienodi, bet kokiais būti užaugusiais pasirenkam patys ir dažnai labai skirtingai. Todėl baikim jaustis blogai. Ir baikim niekinti kitus, kad jiems geriau vieniems ar kaip tik šeimoje. Galų gale, jei yra tokių, kurios/ie džiaugiasi, kai už jas/juos sprendžia kiti, tegu džiaugiasi. Bet tiesiog norėčiau būti tikra, kad jie tikrai to nori.

Ir dar – neaiškinkit man, kad gegužė mėnuo be kelnių. Nešiosiu aš jas kada norėsiu. Kaip ir sukneles, sijonus, be kurių neįsivaizduoju vakaro mieste.

Šiandien turbūt labiau reikėjo parašyti tekstą apie mamas, meilę joms. Bet mano gyvenimo moterys yra vertesnės didesnio dėmesio tekstui apie jas, nei kad dabar galiu skirti.

Plius, kviečiu susipažinti su Vyrai už moteris akcija.

O čia aš ir alus. Nes galiu būti pasidažiusi, truputį ne pagal aplinką „damiška“, bet vaikščioti su alumi rankoje spausdama tvirta, vyriška ranka (kurios pirštai moteriškai elegantiški. haha)

Su raudonu lūpdažiu – Justė

Sekmadienis: mano maži gyvenimo džiaugsmai

Turiu tokį maišelį, į kurį metu visokius lapelius ant kurių surašytos mintys, idėjos, o kartais ir tiesiog įrašų pradžios. Pluoštas jau susikaupė neblogas, o ar kažką parašiau? Nelabai. O ir lapelių su temomis ant sienos daugėja. Rašau į temą? Ne. Tik po truputį imu išsisemti srautuose.

Arba man vėl ta fazė, kad tylėti ir nieko nesakyti yra geriau, nes ir taip pernelyg garsiai viską sakau. Arba pikti įrašai gautųsi ir ne viską noriu garsiai pasakyti – šitaip būčiau parašiusi penktadienį. Bet šiandien, sekmadienį, viskas smarkiai šviesiau, nors jau ir 10 valanda vakaro.

Šiandien noriu papasakoti apie mažus gyvenimo malonumus. Su vienais susiduriu dažniau, su kitais rečiau. Bet jų dėka akys plačiau atsimerkia ir daugiau saulės į jas patenka (o tada gaminasi vitaminas C, būnu mažiau irzli ir strakalioju kaip mažas vaikas). Prie šio jausmo prisideda ne tik tos asmeninės smulkmenos, mažieji džiaugsmai. Labiausiai teigiamai jaustis padeda žmonės, kurie visada aplink. Ir tie žmonės visada mane pamoko arba primena daug dalykų. Pavyzdžiui, kaip reikia dažniau sakyti tai, ką galvoji – ir kaip tai gera sužinoti pačiai.

Bet šiandien dėmesį noriu skirti tiems mažiesiems džiaugsmams, kurie išlenda kas dieną, bet per skubėjimą ne visada yra pastebėti ir įvertinti. Ir visu šituo įrašu tenoriu pasakyti: žmonės, apsidairykit.

Pavyzdžiui, dabar man didelis malonumas būtų nejausti skausmo pėdoje, nes su tokiu jausmu negaliu bėgti. O po bėgimo eiti nusipelniusiai po vandens srove pastovėti. O po to… po dušo jausti pasiklydusio, dar nespėto nuvalyti vadens lašelio nubėgimą nugara, ties stuburu. Nuostabus jausmas.

Kalbant apie bėgimą, pradėjau jį mylėti. Nors pats geriausias momentas, tai tada, kai jau viskas, nustoju bėgti ir tiesiog einu namo. Jei tinkamas laikas, tada klausausi „2trosios pavaros“ su Užkuraičiu per LRT, nes ten gerų perliukų galima atrasti kuriuos jau būsiu įsimetus į playlistą per kitą bėgimą. Arba tiesiog klausausi muzikos. Bet smagiausia to ėjimo dalis tai pasidainavimas sau pačiai. Eidama būtinai pakraipau klubus, nes po daugelio metų kompleksų pagaliau džiaugiuosi tuo, kaip atrodau. Ir būtent šitaip besimaivydama, po bėgimo, kaip niekada kitą kartą, jaučiu savo liemenį, kuris grįžo į savo 64 cm.

Pradėjau bėgti tikrai ne dėl to, kad numesčiau svorio ar sumažinčiau apimtis, bet kai tai atsitiko savaime, tai dar labiau norisi tuos klubus einant kraipyti. Nors kai kurios suknelės liūdi dėl šio pasikeitimo. Nes jei vasarą reikėjo 2 cm paleisti, tai dabar jie teliko man kaip preikaištas. O kitos tiesiog atsisako meiliai apkabinti mano klubus – pasirenka kabėti.

Šiaip jau mėgstu plačius, apsmukusius, per didelius rūbus. Tada jaučiuosi neįsipareigojusi ir laisvai. Tačiau geriausias jausmas aplanko, kai apsivelku plonus medvilnės, plonus vilnos ar kokios kitos kokybiškos medžiagos drabužius kurie priglunda ir parodo ką turiu, pernelyg nerėkdami. Būtent tada jaučiuosi smulki, žavi damutė, kuriai iki visiškai pilno paveikslo tetrūksta raudono lūpdažio. Tai imu, išsirenku vieną iš kolekcijos ir juo pasitepu. Tada ir plaukai banguoja, vilnija it Baltijos bangelės. Tada ir šypsotis norisi ir lengviau tai daryti. O kai einu užsižioplinus ir išsišiepus atrodo, kad žmonės šypsosi atgal. Geras jausmas.

Mano mažutėlių džiaugsmų sąraše įrašytas ir rašymas. Mėgstu, kai pagauna įkvėpimas. Mėgstu atsisėsti ir vienu ypu kažką parašyti. Tik nemėgstu taisyti, skaityti, tobulinti, nes tada baigiasi mąstymu – o kam tau to reikia, trink lauk ir neprasižiok niekam, kad apie tai rašei.

Mėgstu skaityti. Tik nemėgstu liūdėti, kai baigiasi išties gera knyga. Todėl turiu įprotį knygas skaityti po keletą kartų. Ir tik tokios knygos atsiranda mano asmeninėje lentynoje.

Mėgstu žiūrėti filmus po milijoną kartų. Darant valgyt, valgant, tvarkantis, prieš miegą, užmiegant, savaitgalį. O ypač mėgstu tą jausmą, kai organizmas tiesiog reikalauja Hario Poterio dozės.

Geras jausmas aplanko, kai naujoje srityje pradedu jaustis stipri. Kartais nutinka, kad tas jausmas aplanko netikėtai ir ten, kur jau seniai sukausi ir kažką dariau, bet niekada nesijaučiau kažkaip ypatingai – tiesiog dariau. Laimę jaučiu ir tada, kai žmonės, kuriuos laikau autoritetais ir sektinais žmonėmis įvertina kažką, ką pasakiau, padariau, PARAŠIAU. O kai įvertinamas mano protas – šoku viduje, o išorėje vypsau kaip 16metė gavusis SMS iš nežinomo numerio su simpatijos išreiškimu. Ne į temą: o ar šiais laikais vis dar taip daroma?

Ir dar mėgstu jausmą, kai parašiusi ir publikavusi tekstą paviešinu jo nuorodą. Jaučiuosi taip, tarsi vaiką į mokslus išleidus. Ir labai natūralu, kad tas jausmas būna pilnas nerimo.

Ir labiausiai vežantis jausmas yra tas, kai pagalvoju: gyvenu puikiai. Linkėčiau to jausmo kiekvienam ir kuo dažniau. Tai nereiškia, kad nebus liūdna, pikta ar neims įsiutis. Jausti visas emocijas yra normalu. Bet tegu ta įprastinė būsena būna ne „meh“, o „gera!“. Anksčiau būdavo, kad tyliai ir piktai pakikendavau: noriu parduoti savo gyvenimą. O dabar lipdama kalnu namo, stovėdama prieš veidrodį ar po dušu, besivypsodama pro langą ir dar milijone vietų pagaunu save galvojant: kaip gera gyventi! Tada ir saulė maloniau šviečia ir tai daro tik man. O aš, kadangi esu teigiamas žmogus, dalinuosi jos šiluma su visais (čia tiesiog pabandžiau rašyti kažkiek su pagiežos gaidele, ką anksčiau labai mėgau. O dabar nebemoku).

Ir pagaliau jaučiu malonumą, kai esu užtikrinta savo teisumu. Ir galiu jaustis kartais graži, kartais pernelyg ne vietoje damiška, kartais protinga, o dažniausiai protinga ir graži viename. Nors ir su treningais ir pižama. Ir jausti tokį malonumą visai nėra gėda, kaip anksčiau galvojau.Tai yra sveikintina, nes pagaliau, žmogau, imi vertinti ne tik kitus, bet ir save. Ir tada, apimta tokio jausmo, mėgstu rasti posmus eilėraščiuose ir pritaikyti juos sau. Ir planuoti keliones mintyse ko, galvojau, niekada nedarysiu.

Ir, žinoma, sekmadienio proga, dar vienas mano portretas. Tą dieną iki laimės tetrūko spurgos. Tai jei žinau, ko man reikia, kodėl to nesusikūrus? Darykit ir jūs taip.

Graži ir protinga, nors su treningais ir vilnonkėm – Justė

Sekmadienio debesų jaučiukai, moteriškumai ir Draugystės

Yra toks puikus (nesakau nuostabus, nes mano „nuostabių“ kategorija yra kiek kitokia) Kazio Binkio eilėraštis, kuris vadinas „Debesų jaučiukai“. Man jis eilėmis gal ne tiek artimas, kiek savo pavasariniu kvapu ir pavadinimu. Neslėpsiu, kai jį atradau mokykloje, pavadinimą supratau tik po keletos metų, nes tie debesų jaučiukai man siejosi ne iš debesų susidėjusiais mažais jaučiais, bet jausmais, mažais jaustukais, kurie kažkur sklando ore. Debesų jaučiukai – pasakau, ir iškart norisi šypsotis. Dieve, kaip aš myliu poeziją! Ir rašydama šį sakinį jaučiu tuos jaučiukus.

Su jaučiukais, ta manąja prasme, susijusi ir kita pastraipa. Pastaruoju metu vis bandau atsiminti, kaip susipažinau su žmogumi, kuris mano gyvenime imponuoja net nežinau kiek metų. Tiek, kad tikrai nepamenu, kada susipažinom. Nepamena ir ji. Tik žinau, kad dabar džiaugiuosi turėdama tą Draugę, su kuria kaip ir nesiglėbesčiuojam kas kart susitikusios ir susitinkam nebe taip dažnai, bet nuolatos palaikom ryšį tuo stebuklingu internetu. Ir gal ne visas smulkmenas savo gyvenimo pasakojam, bet žinom ar sužinom vėliau visus svarbiausius įvykius. Ir, tikiu, kad susipažinom kokiu nors keistu būdu. Galbūt reikėjo vienos smulkmenos, ar įprasto veiksmo ir nebūtume dabar Draugės. Nes taip dažnai mano gyvenime būna – padarai kažką ir po to, po kelių mėnesių ar vėliau, galvoji: na, va, o galėjo to nebūti jei tuometinė mano keista nuotaika su netikėtu sprendimu sumišusi nebūtų.

Tiesą pasakius, net mano santykiai prasidėdavo nuo tokių sprendimų: ego, noro kažką įrodyti. Geros nuotaikos ir noro pakikenti į kumštuką. Ir būtent šiais atvejais labiausiai, kaip niekada kitados, praėjus keliems mėnesiams galvojau: kaip gerai, kad tos smulkmenos, atsitiktinumai gyvenime ėmė ir ištiko mane, kaip kokie ištiktukai sakiny. Aišku, po kiek laiko, apsikabinus pagalvę pagalvodavau, kad gal ir nereikėjo. Bet reikėjo. Nes jei myliu – tai myliu stipriai ir garsiai. O kai skauda, tai skaudinuosi dar garsiau.

Tada ir vėl atsisuku į eiles labiausiai, kai reikai save surasti kažkur kitur. Ir tada, kaip jau kažkada rašiau čia, skaitai ir pritaikai sau kiekvieną eilutę. Ir tada visai ne apie gamtą, meilę, kaimą kažkas rašė, o būtent apie tave. Tave ir tave ištikusią situaciją. Tada gali laisvai paleisti riedėti sūriems upeliams virš salotų. Prie eilių arba prie geriausios Draugės.

Iš esmės, pradėjusi šitą įrašą, tikrai neturėjau minčių rašyti apie tuos upelius ir jausmus. Nes viskas išgyventa, viskas sudėliota į lentynėles. Ir kartais, kai užeina koks potvynis ar pravažiuoja koks traukinys ir nuo vibracijos sujuda tos lentynos, ramiai – žymiai ramiau – vėl viską dėlioju į vietas, valau dulkes, rakinu ir tesiog gyvenu toliau.

Turbūt tokiais momentais jaučiuosi šiek tiek labiau suaugusi nei buvau. O galbūt tokios patirtys ir leido man jaustis labiau moterimi, nei mergaite. Šitą rašinio posūkį šiek tiek inspiravo Vilklajūnės įrašas. Tik gal aš tą jos aprašytą moteriškumą matau šiek tiek kitaip. Panašiai, bet ne tiek.

Kuris laikas atgal man tekdavo išgyventi jausmus, kuriuos dabar prisiminus pasidaro negera: aptirpsta smegenys ir juntu silpnumą. Kalbu apie būseną, kai negali suimti savęs į rankas. Kai norisi griūti, susisukti į embriono pozą, rautis plaukus ir raudoti. Kai apima panika. Ir tas jausmas man asocijuojasi su juoduma, kurią matai stipriai stipriai užmerkęs akis. Tada pasipila spalvotos kibiršktys, visai kaip kompiuteriniame žaidime, kai dar su joystikais žaisdavom per televizorių, Galaxy ar kažkas panašaus: spalvotus galaktinius erdvėlaivius reikėdavo šaudyti. Arba su įsiučiu. Nepamatuojamu, klampiu įsiučiu. Kai supyksti taip, kad, rodos, turi tiek jėgų, kad numuštum bet ką. Tada ausyse spengia, rėki nesavu balsu ir nekenti iš visų įmanomų jėgų (jei tuo metu Gokas rinktų energiją Energijos rutuliui – pakaktų mano vienos, tik rutulys būtų juodas ir negeras). Tai yra du patys nemaloniausi jausmai ir potyriai kuriuos gali iškviesti sau pats. Aš to nebenoriu.

Taigi, tą savo moteriškumą kažkiek sieju su suvokimu, kokie tie jausmai negeri ir kaip jų nebenoriu savo gyvenime. Jie kažkiek susiliedavo su tais momentais, kai pasijusdavau silpna, kažkiek emocionali (juokinga, nes aš visada perdėm emocionali ir jautri). Nes man priimtinesnė cinikė aš: apsimestinė ar natūrali, nesvabu. Nes, pasak manęs, cinikams gyventi lengviau. Ir štai, atėjo suvokimas, kad man patinka ir man tinka pabūt jautria. Paverkti žiūrint kokį jautresnį vaizdelį. Reikšti savo jausmus atvirai, viešai raštu (taip, kaip dabar). Ar tiesiog apšokinėti ką nors, paduoti stiklinę vandens su citrina, kai iš ryto negera. Bulves nuskusti, užraugti šašlyką, padaryti šaltibarščius stengtis ir jaudintis, kad būtų skanu.

Mano moteriškoji pusė yra tikrai jautri. Ir jei dar neseniai sakydavau, kad man negalima turėti vaikų dabar žinau, kad būčiau tikrai gera mama. Net gi su pavojumi tapti supermamyte. Tikiuosi, kad nuo to liksiu apsaugota. Tiesiog norėjau perspėti.

Mano moteriškoji pusė trokšta dėmesio ir pripažinimo lygiai tiek pat, kiek šilumos ir artumo. Bet neperdaug. Nes tada išlenda mano cinikas ir tvirtoji gyvenimo ranka kuri aiškiai iškėlusi trasparantą ant kurio užrašyta: nuolankumas ne man.

Apie nuolankumą labai dažnai pašnekam su ta pačia Drauge, minėta viršuje. Taip, Monika, čia apie tave. Ir žinok, kad aš labai džiaugiuosi, kad galiu apie tave čia rašyti, nes tu esi.

Taigi, nuolankumas. Mano moteriškoji/švelnioji pusė jo nepripažįsta. Nes man reikia laisvės eiti kur noriu, daryti ką noriu ir nesiaiškinti kodėl darau tai ar aną. Jei noriu – paskambinsiu. Dabar nepavyko prisikambinti – vėliau gal ir nebebandysiu, nes nebenorėsiu. Gal tuo metu mieliau sėdėsiu prieš veidrodį, tiesinsiu plaukus, dažysiuosi. Arba šnekėsiu su Morrisono plakatu, kuriuo vis dar džiaugiuosi kaip mažas vaikas.

Grįžtant. Man moteriškumas yra savo jausmų suvokimas ir susitaikymas su jais. Kai priėmiau tai, kad nereikia savo cinikui ir skeptikui duoti viršaus visose gyvenimo srityse, tapo lengviau man ir tiems, kurie aplink mane.

Galbūt kitom jų moteriškumas yra užtikrintumas ar dar kokios kitos savybės. Bet man – jautrumo pripažinimas ir nustojimas jo gėdytis. Manoji moteris yra pavydi. Ji pyksta, įsižeidžia, greit atleidžia. Dar greičiau susižavi. Įsimyli. Pamiršta. Ji fantazuoja ir įsivaizduoja (tik ten per daug pragmatikšumo ir racionalumo – skeptikės viršus). Ir garsiai pasakojasi ką galvoja užmindama cinikei ant kasų: ša, bjaurybe, visai nesvarbu kas ką pasakys.

Ir tada, po daugelio metų, pagaliau retkarčiais pagalvoji, kad gali sau prisilipinti etiketę graži ir protinga. Kitų skeptikams priminsiu, kad dėl skonio nesiginčijama.

Iš išvis, šiandien sekmadienis. Diena sau. Diena tekstams, kuriuos išprovokuoja mano vidus. Todėl, nors ir pabaigoje, pasakysiu: labas vakaras, tikiuosi jūsų sekmadienis buvo prasmingas. Ir, kol nepamiršau papasakosiu, kad vakar bevalgydama žiūrėjau „Pasimatuok profesiją“. Ir kai išsirideno 5 ašaros, kurių negalėjau nuryti – išjungiau. Taip stipriai užsinorėjau būti ta abituriente, kuri dar tik sprendžia ką veiks toliau ir nesvarbu, kokia kvailele buvau. Tik jau norėčiau būti mažiau skeptike, daugiau savimi, kas sprendimai būtų teisingesni ir mažiau dairyti į kitus.

Srautas, kitaip šio teksto nepavadinsi. Bet man to reikėjo – kiekvienas sprendžia, kaip savo reikalus dėliotis į lentynėles. Ir katinas, kuris visada jaučia mano jausminius šuolius, atėjo atsigulti ant krūtinės, kad užstotų kompiuterio ekraną – ženklas baigti. O kadangi sekmadienis, tai vėl pridedu savo veidą. Sekmadienio portretams atminti, kad kažkada žiūrėdama cakcėčiau liežuviu skaydama: na graži, bet ir kvaila, kad visiems rodžiau.

Tuo pačiu einu jausti su tais jaučiukais. Ir jus juos paganykit, tuos debesų jaučiukus manąja prasme.

Tyliai – Justė

Sekmadienis: mano knygos ir, kaip Maironis rašė, gaudžiantys pasauliai

Kai pasiviešinau nuotrauką, kurioje aš su Jim Morrison plakatu vietoj fono, kuriame jis kaip gyvas žvelgia savo akim, Monika parašė: tiktumėt į porą. Aišku, aš vaptelėjau kažką apie laiko mašiną, bet ką iš ties norėjau pasakyti, tai kad taip! Nes šyzikai, vienokie ar kitokie, mane visada traukė. Todėl, matyt, man ir virptelėjo širdis perkant Audronės Urbonaitės knygą „Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika“. Nes juk tikrai. Mano gyvenimas netikėtais šyzoidiniais, neišsipildžiusiais lūkesčiais ir planavimais susijęs būtent su šita sritimi. Turbūt aš net gyventi Konarskio gatvėje norėčiau, kad arčiau LRT, neišsipildžiusios svajonės, būčiau.

Ir turbūt dėl to užsikvatojo Agnė, kai paminėjusi savo virptelėjimą, gyvenimo keistą susisiejimą ir knygos pavadinimą. Užsikvatojo Agnė ir pasakė, kad šiaip jau žinant mano gyvenimo daleles, tai jau tikrai, kad „Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika“ – litterally (tiesiogine to žodžio prasme, mano pastaba). Tai štai kaip mano lentynoje atsirado gyvas priekaištas man ir mano gyvenimo pasirinkimams. O ir šiaip, mano keistumo levelis toks, kad būčiau puikiai pritapusi bent jau tarp žurnalistikos studentų.

Šių dviejų pastraipų herojai, Morrisono plakatas ir Urbonaitės knyga, mano lentynoje atsirado per Knygų mugę. Nors jos metu ketinau įsigyti ir „Spintologiją“, „Maro dieną“, „Evangeliją pagal Užkalnį“, „Žmogų, kuris žinojo viską“ ir dar keletą kitų, namo grįžau laiminga susiturėjusi nuo pirkimo manijos. Ir didžiavausi savimi, kad įsigyjau tai, kas man išties simboliška. Tik dar nenusprendžiau ar „Pagiriamasis žodis kvailybei“ man irgi kaip simbolis šiuo atveju veikia ar ne.

Pagalvojusi galiu pasakyti, kad daugmaž visos knygos, esančios mano lentynose, man reiškia šį tą ir neša simbolius su savimi. Pavyzdžiui, Roberto Danio eilių vieta mano lentynoje itin svarbi ir dar ne kartą minėta čia, šitame bloge. Kaip Robertas atvažiavo į mūsų mokyklą, paliko savo užrašus, mirė, nespėjęs jų atsiimti ir kaip jie, tie užrašai, dabar jau grįžę namo – pas Roberto mamą. Va tada ir atradau Robertą, jo „12 meilės paukštelių“, o vėliau ir visą rinktinę. Kuri mane lydėjo tada, kai suverkt viską norėjau. Ir lydi dabar, kai man keista, kai būna bloga savijauta. Ir viena iš tų turimų knygų – su parašu. Nuostabu.

Marijos Gripės „Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“ mane lydi nuo kokios 3 klasės. O paskaičiavus, čia jau nemažai laiko gaunasi. Kažkodėl ji man taip gražiai atsiminimuose susijungia su „Hugo ir Jozefina“ (atrodo, kad taip vadinos knyga) kuri buvo viena pirmųjų, kurią perskaičiau jau mokėdama skaityti pati. Iki tol buvau suskaičiusi nemokėdama – paveikslėliai, didelės raidės. Atrodo, ir taip žinau, kas parašyta. Žinoma, padėdavo ir mama. Ir parašiusi šias eilutes dabar jau galvoju, kad laikas ir įsigyti ir šią knygą. Reik pasiklausti Googles, kas autorius ir kur dar jos yra.

Bet grįžtant prie M. Gripės kūrinio – nuo trečios klasės iki gal 12 klasės, aš ją perskaitydavau kartą per metus. nežinau kodėl, bet skaitydavau. Atsimenu, kai užplaukus nenormalioms jausminėms bangos, verkdama vaiko ašarom, nežinia dėl ko, pasakojau apie šią knygą. Atsimenu ir tai, kad ją gavau, paliktą ir laukiančią už durų. Tai dabar truputį bado ji mane savo knygiškais pirščiukais ir įrašo viduje. Panašiai draugauju ir su Kunčino „Tūla“, apie kurią rašiau jau ne kartą ir būtent šiuo momentu vis dar kaupiuosi daar vienam jos perskaitymui. Ir tas šikšnosparnis su alyvos šakele vis vien nutūps ant mano riešo.

Lentynoje turiu ne vieną sau brangią knygą. Todėl nei vienos nenoriu kam nors atiduoti, noriu suskaityti iki paskutinės raidės. O norint sustiprinti mano santykį su poezija galiu papasakoti dar keletą istorijų. Pavyzdžiui, ieškodama kažko artimo nuotaikai įsigyjau antologiją „Mylėjau“. Radau ją Danio pagalba, tiksliau googlindama apie jį. Ilzės Butkutės „Karavanų mėnuo“ mano lentynoje puikavosi jau metus. Po to, kai pačios lzės kvietimu dalyvavau jos dirbtuvėse, kurios, kaip reta tuo metu mano gyvenime, ištiko mane labai laiku ir vietoje, gavau dar vieną egzempliorių. Su parašu. Stiprus poveikis. Ir nenusakomai malonus.

Anksčiau galvodavau, kad parašai man niekada nebus įdomūs. Tačiau laikui einant keičiasi nuomonės dauguma temų. Todėl ir gera būti žmogumi ir gyventi ten, kur gali keisti savo nuomonę ir požiūrį. Ir tik neseniai supratau, kad tas nuomonės keitimas ne silpnumas, o žmogaus brendimo ženklas. Aišku, jei tai vyksta taip, kaip reikia – mąstant, tobulėjant, renkantis faktus ir formuojant save.

Iki šiol pykau už save, kad ta mano nuomonė keičiasi, juokiausi iš kitų. Plėšiausi viduje vis neapsispręsdama kuom aš pati esu ir noriu būti. O dar visada buvau linkusi per daug galvoti ir analizuoti: gilintis ten, kur nereikia ar tiesiog nėra kur. O aš gi visada rasdavau kur pasikapstyti. Kartais atrodo, kad many verda daugiau, nei galiu pakelti. Turbūt todėl ir prilipinau sau Maironio parašytas eilutes: „Manyje gaudžia visas pasaulis“. Šiaip jau nemėgstu Maironio ir to jo sudievinimo. Šiaip jau visi Maironį turi mylėti, nes taip liepia mokytojos ir mokyklinės literatūros programos. O aš tuo tarpu bent jau čia randu nišą pamaištauti, kai kitur daugmaž plaukiu pasroviui, ir galiu dar ir dar kartą pakartoti, kad nemėgstu Maironio.

Manyje tiek gaudžia pasauliai, tiek daug mažų dalelių, kad pykau ant savęs dėl tų neapsisprendimų. Bet dabar galvoju: tegu gaudžia ir maišosi, nes tai ne kažkokios primestos nuomonės, o tai, kokia esu. Nes kaip ir keisti nuomonę, taip ir savo savybes keisti galiu. Ir jei kartais norisi būti ciniškai – galiu būti tokia. Bet kitą kartą noriu pasirūpinti visais aplinkui, apglostyti, valgyti padaryti, vandens su citrina paduoti. Kartais noriu pasijuokti ir pabūti pikta, kitais kartais paverkti į pagalvę. Ir nesvarbu dėl ko – kad „Bėdų turguje“ žmonės aukoja – ir taipgera dėl to, ar kad man liūdna dėl autizmą turinčių žmonių, kurie tarsi nori, bet negali. Ar tiesiog tam, kad nuleisčiau spaudimą ir ramiau miegočiau.

Kartais noriu būti super draugiška. Kartais, kai nuotaika viršūnėje, galiu tokia būti savaime – domėtis, kalbėtis. Kitais kartais, kai mane kalbina galiu atsakyti, bet visiškai neklausti atgal. Tada galiu dėl to jaustis kalta ir nesmagiai. O kitu atveju net negalvoti, nesvarstyti ir daryti savo dalykus toliau. Tiek daug galiu,o dažniausiai teisiog jausdavausi kalta prieš save – nes kodėl gi negaliu būti pastovi bent jau prieš save pačią. Nes tokia nesi, Juste. Susitaikyti su tuo beveik pavyko. Ir pasauliai, gaudžiantys many, beveik susidraugavo tarpusavy. Todėl ir žmones mieste dabar besišypsančius dažniau matau nei tuos, pavargusius.

O šiaip, niekada negalvojau, kad suraukta kakta arba šypsena lūpose gali tiek daug. Tik poveikiai skirtingi. Renkuosi dabar tą kitą, kur pačiai maloniau. Ir tiesiog, noriu ir galiu būti ta ciniška mergaite, kuri žiūri kreivai, mėgsta pasijuokti, nedraugauti ir visur matyti sąmokslą. Ar ta jautria mergaite, kai graudenimosi pradžiai užtenka mielos frazės internetuose. Tegu gaudžia tie pasauliai many. Už tai galiu tokius srautus rašyti sau ir dar kartais pasidalinti su viešuma.

Ir galiu sau leisti tam tikromis temomis būti konkrečia ir aršia. Pavyzdžiui, kad tėvai skambina žinodami, kad tikrai balsuosiu, tik klausia ar grįšiu, ar Vilniuje tai darysiu. Ir tam, kad pasikalbėtų už ką balsuoti. Ir juokingai aršiai, kad kiti ir pašiepti linkę. Bet, manau, žymiai geriau domėtis ir nusimanyti, negu lėkti paskui bandą ir žinoti mažiau, nei nieko. Taip, tai skirta rinkimams, nes man tai svarbu ir įdomu. Lygiai tokia pati arši galiu ir esu kitomis politinėmis ir geopolitinėmis temomis, kai tuo tarpu kažkada, pati kairės nuo dešinės neskyriau. Ir nelabai rūpėjo kas vyksta kitur. Dabar galiu leisti sau parėkauti kai žinau, kad nusimanau daugiau.

O grįžtant prie įrašo pradžios, kadangi jau sekmadienis, tai ir savo veidą pridedu. Ir liūdžiu šiek tiek, kad kai Urbonaitė raitė parašą knygoje, nepapasakojau to, ką norėjau – apie sapaliones, keistus sąryšius ir juokingą pavadinimo giją su mano gyvenimu. Bet, svarbiausia, kad šiandien sekmadienis – skiriu laiką sau. Tada, dažniausiai rašau. O kai tingiu, tiesiog žiūriu į lubas. Dabar norėjau rašyti. Tik bėda, kad per daug skirtingų minčių, o įrašas vienas. Bet gi taip jau ir būna, kai ne vienas pasaulis tavy gyvena.

Sekmadieniai lai būna sau – Justė

Ne sekmadieniais kalbėti rimtomis temomis: politika ir visuomeniniai reikalai

Nusprendžiau pagaliau subręsti ir perkelti savo gydymą į Vilnių. Tapti pilnateise šio miesto gydymo sistemos dalimi. Štai, dar vienas dalykas, kuris mane pririša prie šito miesto. Kaip kad mokslai. Atseit, kol mokausi – tol turiu kažkokius konkrečius įsipareigojimus. Taigi, dabar imsiu ir tapsiu priklausoma ir gydymo atžvilgiu. Aišku, greičiausiai, sprendimas būtų dar atidėliojimas penkis metus, bet per atostogas, tarpušvenčiu, pagaliau reikia nunešti tą savo ranką apžiūrai, nes jau ir rašyti skauda.

Mano pirminiu atrankos metodu tapo gydytojų patikrinimas poliklinikos tinklapyje. Gaila, ten nėra tokių dalykų, kaip nuotraukos, o sakyčiau, kad jos reikalingos. Čia kaip ir renkantis psichologą, manau, reikia pasistengti – patikrinti išvaizdą, pagooglinti, pafeisbukinti – viską reikia atlikti kruopščiai, kad nepataikytum ant kokio žemės nepardavėjo, paksisto, lkpisto ar dar kokio. Tokie dalykai yra svarbu net jeigu tie žmonės tau duoda naudos. Tą dariau su gydytojais, kad išsiaiškinčiau tai, ką galėčiau bent truputį pavadinti visuomeniniais reikalais.

Neseniai kažkas man bandė išaiškinti, kad politinės ir visuomeninės pažiūros nėra svarbu bendravime, santykiuose ar kokiam kitam gyvenimo susikirtime. Na, taip, gal ir nesvarbu jei tas tavo susikirtimas yra kur už elektros skydynės su vaisioko buteliu ant penkių. Nors ir ten prasideda ginčai – Putinas geras ar blogas. Tada mušasi. O čia man aiškino, kad normaliuose santykiuose tokie dalykai nėra svarbu.

Jei jums tai nesvarbu, tai tada tiesiog aš vengsiu artimesnio bendravimo su jumis. Kodėl? Būtų užtekę pasiklausyti mano ir tėvų diskusijų įvairiomis politinėmis temomis, suprastumėt.

Ir paaiškinkit jūs man, kad prie ruso buvo geriau. Juokingiausia, kai man aiškina tai tokie, kurie prie to ruso dar tik į vystyklus darė (kurie, tarp kitko, buvo iš marlės) arba išvis tik gaminimo procese buvo. Arba, kad tie balvonai yra dalis mūsų paveldo. Tada ir prostitutės suplyšusios kelnaitės irgi yra dalis kažko mielo ir malonaus – buvo gera (bent vienai pusei), bet suplyšo, išsitepė. Teko išsiskirti, bet va atsiminimą reikia turėti. Taip? Neturiu ką su jumis kalbėti.

Ką norėjau pasakyti, kad žmones, su kuriais būnu, kartais įveliu į pernelyg rimtas diskusijas, po kurių galvoju: na, Juste, kam… juk ne rimtų temų gvildent susirinkom.. . Bet gi reikia šitas temas išsiaiškinti, kad po to nepapultum į nemalonią situaciją rėkiant kažko radikalaus vienu ar kitu klausimu. Nes, kad ir kokia konkreti būčiau tam tikrais klausimais, stengiuosi nesivelti į milžiniškus ginčus. Nebent tu debilas. Tada privalai žinoti, kad toks esi, o aš nepraleisiu progos tau to įrodyti.

Ir išvis, kaip galima nesidomėti tokiais dalykais, juk jie supa tave! Šitie žmonės sprendžia tai, su kuo tu turi gyventi. Kažkaip silpnaprotiška būtų nesidomėti kas vyksta tavo versle, namuose. Lygiai taip pat ir su visuomeniniu gyvenimu yra. Ir dar nervina tie, kurie daugiau vaikosi populiarumo ar lengvos šlovės, bet nesidomi, nesupranta su kuo veikia ir kam tai daro.

Į panašias situacijas, kai garsiai rėkiu savo nuomonę, neseniai sureagavo: Juste, kodėl tu taip nekenti politikų? Pastabos esmė buvo ta, kad kai ant jų pykstu, atrodau juokingai. Gal ir taip, bet aš juk nepykstu. Aš tiesiog stebiu aplinką taip, kaip moku. Ir tada ją analizuoju, reaguoju. Kadangi mano žvilgsnis dažniausiai būna ciniškas ir beveik visur matantis kažką neigiamo, tai ir pastabos tokios būna. Kitiems gal ir atrodo juokingai, bet aš juk neliepiu manyti taip, kaip aš. Aš ne apžvalgininkė ir šių reikalų kritikė, profė, bet man niekas neuždraus išsakyti savo nuomonės garsiai.

Pavyzdžiui, pykau ant liberalaus jaunimo dėl suorganizuotos diskusijos, kurios metu diskutavo Panka ir Splinteris. Pasidarė chebra sau tūsą su noru užkapoti kitamintį. Truputį nepasvėrė argumentų.

Pykau ant Juknevičienės ir jos „viskas gerai, bet minčių kyla visokių“. Taip taip, čia jos nuomonė. Bet išsakyk tada tu tą savo nuomonę draugams, o ne public režimu. Nes kenki ir sau, ir tiems, kuriems atstovauji.

Pykau ant liberalų ir kai kurių jų VR feilų. Atrodo, kad sumąstė „Ai, davai, duokim jaunimui mūsų pageneruot, kaip atrodom viešumoj. Komunikaciją gi studina, tikrai nusimano kažką“. Chebra, aš irgi studinau/studinu komunikaciją. Žinokit, visokių ten komunikatorių yra.

Dar juokingiau, kai tokias pastabas išsakius FB gaunu didžiausią like skaičių iš tų, kurie palaiko tuos, kurie dabar daugumoj. Na, kaip čia pasakius. Aš su savo pažiūrom dabar esu opozicijoj. Ir jei matau feilus ir jie mane nervina, tai nereiškia, kad persimesiu kitur. Patikėkit, matau ir kitus. Bet jau tokia aš, kad skaudinu ir mažiausiai skaitausi su tais, kurie arčiausiai manęs. Todėl santykiai, visomis prasmėmis, su manimi yra sudėtingi. (Ta proga pasiklausykite mano paauglystės grupės dainos, atspindinčios jausmus, apimančius bendraujant su manimi: HIM – In joy and sorrow)

Ir išvis, kodėl aš dabar kalbu tokiomis temomis? Nes noriu! Ir po truputį jau laukiu mero rinkimų. Juokingiausia, kad geriau matau ir suprantu Vilniaus mero rinkimus nei Širvintų, kur esu registruota. Aš net nežinau, tik numanau, kas ten kelsis. Tik žinau, už ką tikrai nebalsuosiu.

Negaliu pakęsti populistų. Nors, jų visur yra. Na, o jei balsuočiau Vilniuje, tai būtų sunku apsispręsti. Nes Šimašius kietas ir ten labiau linksta mano parašas. Bet Majauskas damn sexy. O Palucko neišgelbės net tai, kad pas Peles kietai pasirodė. Bet, sori, tavo partijai vis dar kūl minėti komunistines šventes.

Tarp kitko, dalyvavau Majausko organizuotoje diskusijoje apie švietimą. Jis moderavo, o diskutavo Landsbergienė ir Burgis. Labai keista matyti garbaus amžiaus vyrą politikuojantį šviežio ridiko lygyje. Konservatoriai dabar atrodo kaip ta partija, kuri priima visus nuskriaustus, tiksliau kviečiasi pas save, ypač tuos, kuriuos nuskriaudė kitos partijos. Kažkas panašaus nutiko su Dargužaite. Šioji atstūmė juos, nesuprato, kaip daug dėl jos daro, tai ir prasidėjo dešiniųjų taškymasis į jos pusę. Aišku, šv. Magdalenos povyza prie to prisideda daug labiau, bet vis vien. Niekas man nesutrukdys matyti to, kaip man regisi ir to analizuoti.

Grįžtant prie diskusijos. Majauskui dar reikia pasimokyti, kaip jas vesti, kaip nemaigyti telefono jų metu, kai kalbama tiesiai žiūrint į jį ir nešokinėti mintyse. Bet, kaip minėjau, jis damn sexy, todėl jam atleidžiu ir tai. Belieka džiaugtis, kad negaliu balsuoti Vilniaus meto rinkimuose, nes galvą laužyt reikėtų. Nors, palaužysiu ir Širvintų rinkimuose. Juoba, kad dar nežinau, kas ten keliasi. Reiks smarkiai pasiknaisioti.

Kažkoks politinis-visuomeninis sekmadienis gavosi. Nors visą savaitgalį gulėjau lovoje ir žiūrėjau Hario Poterio filmus, pakavau dovanas, perkraustinėjau lentynas vis tiek norėjosi nors kartą išdėstyti šitas mintis raštu, nes einant nuo Maksimos iki namų atsibodo jomis mąstyti. Kitą dieną reiks pabaigti savo minčių srautą apie tai, ką sugalvojau per savaitę ir sujaučiau. Ta proga, kad yra ir kitų temų bei, kad dabar sekmadienis, prisegu nuotrauką, kurią su Vasiuku pasidarėm prieš tai, kai išlėkiau į darbą palikusi įjungtą dujinę. Pliusas, kad prišildžiau ir taip šiltus namus. Minusas tas, kad šiaip jau taip daryti nereikia.

Apsimetu daug labai išmananti apie gyvenimą – Justė

P.S. Klaidas taisysiu ryt, dabar jau laikas miegot.

Sekmadieniniai pokalbiai: atsitiktinumai, uraganai ir pasipasakojimai

Jau gruodis įpusėjo, o aš dar net neuosčiau karšto vyno. Bet šį kartą visai ne apie vyną – tam turiu svarių priežasčių.

Tokiais sekmadieniais man norisi nusikirpti plaukus, nusidažyti juos blondiniškai, nusiskusti antakius ir juos nusipiešti. Čia iš tos operos, kai mėgstu sakyti – „kai galvelėje darosi uraganai, keisk šukuoseną arba vyrą“. Tačiau dabartinė situacija, kad plaukus kirpti gaila, keisti ko nėra, nebus taip drastiška (Monika siūlė didintis krūtinę – vartojo kitą žodį, bet noriu bent jau pavaidinti santūrią – o Erlendas sakė, kad didesnis efektas būtų susimažinti ją). O bet tačiau sekmadienis, kai ne portretą norisi rodyti, o kirptis/dažytis/skusti/piešti, pasibeldė ir sako: labas, Juste, gal davai, pasigraužkim? Aš sakau: gal, davai, ne? Bet tada Sekmadienis sugniaužia kumštį ir smogia mano putlian žandukan. Tai va, gerai, kad saldumynus pradėjau valgyti, žandai išsipūtė dar labiau, tai ir smūgį lengviau atlaiko. Iš dalies.

Šiaip rytoj turėtų būti diena, kai du egzemplioriai spausdinto teksto ir įkeltas failas į duombazę man reikštų dar vieną kažkokią ribą, kurią peržengiau. Spaudimo sumažėjimą, nervų atslūgimą ir, matyt, vėl kokius pusantrų metų besitęsiančius staiga užpuolančius galvos skausmus. To vengiau, tai va, draugai, nereiks manęs sveikinti šį sausį su gėlėm. Galėsit tai padaryti kitą sausį. Nebuvo trokštamiausias sprendimas mano gyvenime, bet šiuo atveju – vienas protingiausių ir geriausiai pasvertų. Puse metų atgal – raudočiau, trankyčiau galvą į sieną, keikčiau save ir visus aplink. Dabar jaučiuosi gerai.

Kiekvienas sprendimas gyvenime anksčiau, vėliau ar visada daro įtaką. Čia jau labai Coelhiška išmintis, bet šiuo atveju tai nėra bėgimas. Nors baimių yra – svajonių darbas, pvz., veikla. Jausmas, kad esi prie kažko pririštas. Aš neperseniausiai išsigryninau trumpą svajonę, į kurią telpa daug. Vieną rytą prabudus išgirsti: -Juste, davai, varom pagyventi į Klaipėdą. O aš tada užtikrintai: – Varom. Atseit, gal tai stabdytų ir šitam reikalui?

Čia telpa daug, nes, pirmiausia, Klaipėda. Bet svarbiausia, kad pagaliau sprendimų priėmimas vėl nebebūtų daug svarstymų, abejonių ir baimių pilnas procesas, kuris dažniausiai prie nieko gero ir nepriveda. Tai taip panašiai buvo ir šiuo atveju. Mąstyta, svarstyta, bet įjungta logika ir nugalėjo ne kažkokie moraliniai nusistatymai, o konkretus normalaus tikslo siekimas. Tikslas būtų pasiektas ir dabar, bet tikrai ne iš pačių normaliausių.

Tokiais sekmadieniais dėliojuosi mintis, nes kas daugiau belieka, kai ištisą dieną gulinėji lovoje. Ir, kas keisčiausia, dėl to gulinėjimo negraužia sąžinė. Paprastai visada yra nebaigtų darbų, kvailų įsipareigojimų arba pažadų sau. Dabar mano pažadas sau – išsigulėt, pabaigti rašyti kas pažadėta Rūtai, paskaityti, išgerti arbatos ir eit miegot stengiantis, kad nekankintų košmarai.

Šiandien dar kartą įsitikinau, koks nuostabus ir keistas dalykas yra atsitiktinumai, kurių gyvenime pilna, tik kartais plačiau reikia atsimerkti, kad juos pamatyti ar nenuvyti šalin. Vienas labiausiai įsirėžusių – kai perperkant savo svajonių batus nusprendžiau nebūti perdėm konkreti ir truputį pasikalbėti jei jau mane kalbina. Šio sprendimo ir vieno sakinio dėka gavau medžiagos savo magistrui. Pilna istorija platesnė, labiau įkvepianti, bet pasiliksiu ją sau ir dar kokiems 50 žmonių, kuriems jau pasakojau.

Tačiau paskutinis atvejis – stipriausias, kuris prasidėjo dar prieš 6-7 metus, kai mokykloje mokiausi. Tada dar man atrodė, kad cinizmas ir sarkazmas mane toli nuves. Ant megztinio užsivuniodavau skarą, vietoj kuprinės nešiojau rankinę ir svarbiausia būdavo kiekvieną dieną rengtis vis kitaip. Nors, ką jau, šitas įprotis išliko iki šiandien (būkite sudeginti, kvaili testai, mergaitiškuose žurnaluose). Tokiu metu vasarį mūsų mokykloje svečiavosi Robertas Danys ir Olegas Ditkovskis. Buvo daug poezijos, buvo dainų. Buvo labai gražu. Kadangi renginį organizavo Agnė, tai jos namuose ir nugulė Danio pamirštas segtuvas su eilėraščių krūva, kur iki šiol laukė savo namų.

Nutiko taip, kad po kokių 8 mėnėsių Danio nebeliko. O segtuvas šiandien grįžo į savo namus. Tam užteko vieno mano bloge papostinto įrašo. Tą kartą su didele baime jį viešinau FB. Nemėgstu būti pernelyg jausminga, reikšti kažkokius jausmus romantinius/švelnius ypač raštu. Nesvarbu, ar tai susiję su manimi ar mano fantazija. O tas įrašas buvo pilnas visko, net gi kito atsitiktinumo beveik paveiktas. Taigi, po šio įrašo, kurį bijojau rodyti, paviešinimo, užsimezgė pokalbis, kurio metu tingėjau (nes per telefoną tingiu maigytis mygtukus), bet papasakoja istoriją su užmirštu segtuvu. O va čia ir pasirodo gyvenimas – Rimantas, kurio auklėtojas buvo Danys, iki šiol bendrauja su poeto mama. Todėl ketvirtadienį man paėmus segtuvą iš Agnės, šiandien jis turėtų jau nukeliauti į savo namus.

Tokia keista, pseudo romantinė istorija, bet man dar kartą įrodanti, kad atsitiktinumai yra stiprus dalykas. Ir ji džiugina. O kartais, kaip šis atvejis, skatina nebijoti kažko sakyti, daryti ar rodyti. Gal pagaliau reikia nustoti vaidinti pačiai prieš save ir būti tokia, kokia esu ant popieriaus, kai niekas nemato. Dabar galėčiau pajuokauti, kad pateisinčiau kai kuriose aplinkose man kabinamą menioškės etiketę. Galėčiau juokauti, bet nejuokausiu. Nes tos baimės ir yra sąlygotos to kvailo noro nepasirodyti eiline susireikšminusia, manančia, kad kažką gali pseudo meninyke, kurių pilnas Komfakas.

Kažkaip geriau pačiam, kai išsigrynini kas gąsdino ir ko bijojai. Nes vėliau lengviau atsipalaiduoti ir negalvoti ką šneki. O jei galvoji – pasijuokti iš savęs. Galų gale pradėti bendrauti ir nevyti visų aplinkinių nuo savęs. Mažiau galvoti dėl savo sprendimų – kas būtų jeigu būtų. Kovoti su savo demonais nėra lengva, bet būtina ir naudinga. Nes tik tada šokant ir bebūnant kažkur į galvą šauna mintis: o mano gyvenimas geras! Ir einant iki parduotuvės dažniau norisi šypsotis, o ne suraukus kaktą vaikščiot. Būna labai juokinga, kai pastebiu kelis keistus praeivių žvilgsnius ir tada suprantu, kad einu išsišiepus kaip idiotė arba kažko gero parūkius. Tokiai šypsenai gali būti daug priežasčių ir jų nereikia analizuoti, užtenka, kad tiesiog būna.

Savo sekmadieninius pokalbius su savimi pabaigsiu moteriškų marazmų, kurie visiškame epopėjuje, apibendrinimu: visokios apyrankės su akmenukais, kaklo papuošalai (kurių niekada nenešiojau), kvepalai, batai ir juodos suknelės – va kas daro mane laimingą. Ai, ir dar spurgos – šokoladinės ir avietinės. Kad ir toliau sėkmingai panašėčiau į vieną iš tų šokoladinių spurgyčių.

Sekmadieniais arba skaniai valgyk, arba skaniai bendrauk – Justė

Ir, vietoj sekmadieninio portreto, iliustruosiu pseudo meninykės vaizdu:

Aiškinu: web cam toy filtras vadinas Old movie. Tai aš čia mėginu būt kaip iš to old movie: beveik garbanota ir beveik graži, nors ir patamsy veidą nusipiešus.