107/365

parašė janulyte

Laba diena, grįžau. Tik nežinau ar ilgam.

Man viskas gerai! Tik kažkaip nebe prieina atmintis kažką parašyti. O ir šiaip, pradėjau dienų/pasidžiaugimų fiksavimą, kaip terapiją. Kad neliūdėčiau, koncentruočiausi į teigiamus dalykus.

Kuo gyvenu? Daug kuo. Kartais pavažinėju amerikietiškais kalneliais. Atsisėdu prie kompo taškoma hormonų, pažiūriu į darbų sąrašą ir apima toks overhelmed jausmas. Nuridenu tris ašaras, parymau galvą ant kelių padėjus ir sėdu dalykų daryt. Ir jie pasidaro.

Svarbiausia, nepasiduot.

Tai, žodžiu, viskas gerai. Keliuosi vienodu grafiku, dirbu, po to bandau atsiriboti ir pasidovanoti jau palaimingą offline jausmą. Ne visada pavyksta, bet pavyks. To man reikia.

Orai nelepino, tai mažai vaikšćiojau. Po 100 km per mėnesį sukalu, bet jau iki 200 km, kaip sausį, toli. Ir mankštas apleidau, vietoj jų mieliau numigti traukia 30 minučių.

Bet juk pavasaris, dar ir skydliaukę tikrintis metas, o prisiskambinti į polikliniką neįmanoma. Mamą operavo, dabar stebim ir laukiam histologinio tyrimo.

O šiandien buvo puiki diena! Po TIEK laiko išvažiavom už rajono ribų, apėjom Kernavę ir miško ratą. 11 km, saulė, miškas, UPĖ ir aš tapau laimingu žmogumi po laimingu dangumi.

Tai grįžau, bet nežinau kuriam laikui. Gal vėl po kelių mėnesių grįšiu pasakyti, kad man viskas gerai ir perduoti linkėjimus gulint ant lovos, kai ant besiilsinčių kojų Gilė murkia.

O dabar, einu skaityti. To nedariau jau mėnesį su puse. Gėda pelėda.