janulyte

Siekiniai ir pasiekimai

Žymos: Robertas Danys

Sekmadienis: mano knygos ir, kaip Maironis rašė, gaudžiantys pasauliai

Kai pasiviešinau nuotrauką, kurioje aš su Jim Morrison plakatu vietoj fono, kuriame jis kaip gyvas žvelgia savo akim, Monika parašė: tiktumėt į porą. Aišku, aš vaptelėjau kažką apie laiko mašiną, bet ką iš ties norėjau pasakyti, tai kad taip! Nes šyzikai, vienokie ar kitokie, mane visada traukė. Todėl, matyt, man ir virptelėjo širdis perkant Audronės Urbonaitės knygą „Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika“. Nes juk tikrai. Mano gyvenimas netikėtais šyzoidiniais, neišsipildžiusiais lūkesčiais ir planavimais susijęs būtent su šita sritimi. Turbūt aš net gyventi Konarskio gatvėje norėčiau, kad arčiau LRT, neišsipildžiusios svajonės, būčiau.

Ir turbūt dėl to užsikvatojo Agnė, kai paminėjusi savo virptelėjimą, gyvenimo keistą susisiejimą ir knygos pavadinimą. Užsikvatojo Agnė ir pasakė, kad šiaip jau žinant mano gyvenimo daleles, tai jau tikrai, kad „Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika“ – litterally (tiesiogine to žodžio prasme, mano pastaba). Tai štai kaip mano lentynoje atsirado gyvas priekaištas man ir mano gyvenimo pasirinkimams. O ir šiaip, mano keistumo levelis toks, kad būčiau puikiai pritapusi bent jau tarp žurnalistikos studentų.

Šių dviejų pastraipų herojai, Morrisono plakatas ir Urbonaitės knyga, mano lentynoje atsirado per Knygų mugę. Nors jos metu ketinau įsigyti ir „Spintologiją“, „Maro dieną“, „Evangeliją pagal Užkalnį“, „Žmogų, kuris žinojo viską“ ir dar keletą kitų, namo grįžau laiminga susiturėjusi nuo pirkimo manijos. Ir didžiavausi savimi, kad įsigyjau tai, kas man išties simboliška. Tik dar nenusprendžiau ar „Pagiriamasis žodis kvailybei“ man irgi kaip simbolis šiuo atveju veikia ar ne.

Pagalvojusi galiu pasakyti, kad daugmaž visos knygos, esančios mano lentynose, man reiškia šį tą ir neša simbolius su savimi. Pavyzdžiui, Roberto Danio eilių vieta mano lentynoje itin svarbi ir dar ne kartą minėta čia, šitame bloge. Kaip Robertas atvažiavo į mūsų mokyklą, paliko savo užrašus, mirė, nespėjęs jų atsiimti ir kaip jie, tie užrašai, dabar jau grįžę namo – pas Roberto mamą. Va tada ir atradau Robertą, jo „12 meilės paukštelių“, o vėliau ir visą rinktinę. Kuri mane lydėjo tada, kai suverkt viską norėjau. Ir lydi dabar, kai man keista, kai būna bloga savijauta. Ir viena iš tų turimų knygų – su parašu. Nuostabu.

Marijos Gripės „Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“ mane lydi nuo kokios 3 klasės. O paskaičiavus, čia jau nemažai laiko gaunasi. Kažkodėl ji man taip gražiai atsiminimuose susijungia su „Hugo ir Jozefina“ (atrodo, kad taip vadinos knyga) kuri buvo viena pirmųjų, kurią perskaičiau jau mokėdama skaityti pati. Iki tol buvau suskaičiusi nemokėdama – paveikslėliai, didelės raidės. Atrodo, ir taip žinau, kas parašyta. Žinoma, padėdavo ir mama. Ir parašiusi šias eilutes dabar jau galvoju, kad laikas ir įsigyti ir šią knygą. Reik pasiklausti Googles, kas autorius ir kur dar jos yra.

Bet grįžtant prie M. Gripės kūrinio – nuo trečios klasės iki gal 12 klasės, aš ją perskaitydavau kartą per metus. nežinau kodėl, bet skaitydavau. Atsimenu, kai užplaukus nenormalioms jausminėms bangos, verkdama vaiko ašarom, nežinia dėl ko, pasakojau apie šią knygą. Atsimenu ir tai, kad ją gavau, paliktą ir laukiančią už durų. Tai dabar truputį bado ji mane savo knygiškais pirščiukais ir įrašo viduje. Panašiai draugauju ir su Kunčino „Tūla“, apie kurią rašiau jau ne kartą ir būtent šiuo momentu vis dar kaupiuosi daar vienam jos perskaitymui. Ir tas šikšnosparnis su alyvos šakele vis vien nutūps ant mano riešo.

Lentynoje turiu ne vieną sau brangią knygą. Todėl nei vienos nenoriu kam nors atiduoti, noriu suskaityti iki paskutinės raidės. O norint sustiprinti mano santykį su poezija galiu papasakoti dar keletą istorijų. Pavyzdžiui, ieškodama kažko artimo nuotaikai įsigyjau antologiją „Mylėjau“. Radau ją Danio pagalba, tiksliau googlindama apie jį. Ilzės Butkutės „Karavanų mėnuo“ mano lentynoje puikavosi jau metus. Po to, kai pačios lzės kvietimu dalyvavau jos dirbtuvėse, kurios, kaip reta tuo metu mano gyvenime, ištiko mane labai laiku ir vietoje, gavau dar vieną egzempliorių. Su parašu. Stiprus poveikis. Ir nenusakomai malonus.

Anksčiau galvodavau, kad parašai man niekada nebus įdomūs. Tačiau laikui einant keičiasi nuomonės dauguma temų. Todėl ir gera būti žmogumi ir gyventi ten, kur gali keisti savo nuomonę ir požiūrį. Ir tik neseniai supratau, kad tas nuomonės keitimas ne silpnumas, o žmogaus brendimo ženklas. Aišku, jei tai vyksta taip, kaip reikia – mąstant, tobulėjant, renkantis faktus ir formuojant save.

Iki šiol pykau už save, kad ta mano nuomonė keičiasi, juokiausi iš kitų. Plėšiausi viduje vis neapsispręsdama kuom aš pati esu ir noriu būti. O dar visada buvau linkusi per daug galvoti ir analizuoti: gilintis ten, kur nereikia ar tiesiog nėra kur. O aš gi visada rasdavau kur pasikapstyti. Kartais atrodo, kad many verda daugiau, nei galiu pakelti. Turbūt todėl ir prilipinau sau Maironio parašytas eilutes: „Manyje gaudžia visas pasaulis“. Šiaip jau nemėgstu Maironio ir to jo sudievinimo. Šiaip jau visi Maironį turi mylėti, nes taip liepia mokytojos ir mokyklinės literatūros programos. O aš tuo tarpu bent jau čia randu nišą pamaištauti, kai kitur daugmaž plaukiu pasroviui, ir galiu dar ir dar kartą pakartoti, kad nemėgstu Maironio.

Manyje tiek gaudžia pasauliai, tiek daug mažų dalelių, kad pykau ant savęs dėl tų neapsisprendimų. Bet dabar galvoju: tegu gaudžia ir maišosi, nes tai ne kažkokios primestos nuomonės, o tai, kokia esu. Nes kaip ir keisti nuomonę, taip ir savo savybes keisti galiu. Ir jei kartais norisi būti ciniškai – galiu būti tokia. Bet kitą kartą noriu pasirūpinti visais aplinkui, apglostyti, valgyti padaryti, vandens su citrina paduoti. Kartais noriu pasijuokti ir pabūti pikta, kitais kartais paverkti į pagalvę. Ir nesvarbu dėl ko – kad „Bėdų turguje“ žmonės aukoja – ir taipgera dėl to, ar kad man liūdna dėl autizmą turinčių žmonių, kurie tarsi nori, bet negali. Ar tiesiog tam, kad nuleisčiau spaudimą ir ramiau miegočiau.

Kartais noriu būti super draugiška. Kartais, kai nuotaika viršūnėje, galiu tokia būti savaime – domėtis, kalbėtis. Kitais kartais, kai mane kalbina galiu atsakyti, bet visiškai neklausti atgal. Tada galiu dėl to jaustis kalta ir nesmagiai. O kitu atveju net negalvoti, nesvarstyti ir daryti savo dalykus toliau. Tiek daug galiu,o dažniausiai teisiog jausdavausi kalta prieš save – nes kodėl gi negaliu būti pastovi bent jau prieš save pačią. Nes tokia nesi, Juste. Susitaikyti su tuo beveik pavyko. Ir pasauliai, gaudžiantys many, beveik susidraugavo tarpusavy. Todėl ir žmones mieste dabar besišypsančius dažniau matau nei tuos, pavargusius.

O šiaip, niekada negalvojau, kad suraukta kakta arba šypsena lūpose gali tiek daug. Tik poveikiai skirtingi. Renkuosi dabar tą kitą, kur pačiai maloniau. Ir tiesiog, noriu ir galiu būti ta ciniška mergaite, kuri žiūri kreivai, mėgsta pasijuokti, nedraugauti ir visur matyti sąmokslą. Ar ta jautria mergaite, kai graudenimosi pradžiai užtenka mielos frazės internetuose. Tegu gaudžia tie pasauliai many. Už tai galiu tokius srautus rašyti sau ir dar kartais pasidalinti su viešuma.

Ir galiu sau leisti tam tikromis temomis būti konkrečia ir aršia. Pavyzdžiui, kad tėvai skambina žinodami, kad tikrai balsuosiu, tik klausia ar grįšiu, ar Vilniuje tai darysiu. Ir tam, kad pasikalbėtų už ką balsuoti. Ir juokingai aršiai, kad kiti ir pašiepti linkę. Bet, manau, žymiai geriau domėtis ir nusimanyti, negu lėkti paskui bandą ir žinoti mažiau, nei nieko. Taip, tai skirta rinkimams, nes man tai svarbu ir įdomu. Lygiai tokia pati arši galiu ir esu kitomis politinėmis ir geopolitinėmis temomis, kai tuo tarpu kažkada, pati kairės nuo dešinės neskyriau. Ir nelabai rūpėjo kas vyksta kitur. Dabar galiu leisti sau parėkauti kai žinau, kad nusimanau daugiau.

O grįžtant prie įrašo pradžios, kadangi jau sekmadienis, tai ir savo veidą pridedu. Ir liūdžiu šiek tiek, kad kai Urbonaitė raitė parašą knygoje, nepapasakojau to, ką norėjau – apie sapaliones, keistus sąryšius ir juokingą pavadinimo giją su mano gyvenimu. Bet, svarbiausia, kad šiandien sekmadienis – skiriu laiką sau. Tada, dažniausiai rašau. O kai tingiu, tiesiog žiūriu į lubas. Dabar norėjau rašyti. Tik bėda, kad per daug skirtingų minčių, o įrašas vienas. Bet gi taip jau ir būna, kai ne vienas pasaulis tavy gyvena.

Sekmadieniai lai būna sau – Justė

Processed with VSCOcam with g3 preset

Sekmadieniniai pokalbiai: atsitiktinumai, uraganai ir pasipasakojimai

Jau gruodis įpusėjo, o aš dar net neuosčiau karšto vyno. Bet šį kartą visai ne apie vyną – tam turiu svarių priežasčių.

Tokiais sekmadieniais man norisi nusikirpti plaukus, nusidažyti juos blondiniškai, nusiskusti antakius ir juos nusipiešti. Čia iš tos operos, kai mėgstu sakyti – „kai galvelėje darosi uraganai, keisk šukuoseną arba vyrą“. Tačiau dabartinė situacija, kad plaukus kirpti gaila, keisti ko nėra, nebus taip drastiška (Monika siūlė didintis krūtinę – vartojo kitą žodį, bet noriu bent jau pavaidinti santūrią – o Erlendas sakė, kad didesnis efektas būtų susimažinti ją). O bet tačiau sekmadienis, kai ne portretą norisi rodyti, o kirptis/dažytis/skusti/piešti, pasibeldė ir sako: labas, Juste, gal davai, pasigraužkim? Aš sakau: gal, davai, ne? Bet tada Sekmadienis sugniaužia kumštį ir smogia mano putlian žandukan. Tai va, gerai, kad saldumynus pradėjau valgyti, žandai išsipūtė dar labiau, tai ir smūgį lengviau atlaiko. Iš dalies.

Šiaip rytoj turėtų būti diena, kai du egzemplioriai spausdinto teksto ir įkeltas failas į duombazę man reikštų dar vieną kažkokią ribą, kurią peržengiau. Spaudimo sumažėjimą, nervų atslūgimą ir, matyt, vėl kokius pusantrų metų besitęsiančius staiga užpuolančius galvos skausmus. To vengiau, tai va, draugai, nereiks manęs sveikinti šį sausį su gėlėm. Galėsit tai padaryti kitą sausį. Nebuvo trokštamiausias sprendimas mano gyvenime, bet šiuo atveju – vienas protingiausių ir geriausiai pasvertų. Puse metų atgal – raudočiau, trankyčiau galvą į sieną, keikčiau save ir visus aplink. Dabar jaučiuosi gerai.

Kiekvienas sprendimas gyvenime anksčiau, vėliau ar visada daro įtaką. Čia jau labai Coelhiška išmintis, bet šiuo atveju tai nėra bėgimas. Nors baimių yra – svajonių darbas, pvz., veikla. Jausmas, kad esi prie kažko pririštas. Aš neperseniausiai išsigryninau trumpą svajonę, į kurią telpa daug. Vieną rytą prabudus išgirsti: -Juste, davai, varom pagyventi į Klaipėdą. O aš tada užtikrintai: – Varom. Atseit, gal tai stabdytų ir šitam reikalui?

Čia telpa daug, nes, pirmiausia, Klaipėda. Bet svarbiausia, kad pagaliau sprendimų priėmimas vėl nebebūtų daug svarstymų, abejonių ir baimių pilnas procesas, kuris dažniausiai prie nieko gero ir nepriveda. Tai taip panašiai buvo ir šiuo atveju. Mąstyta, svarstyta, bet įjungta logika ir nugalėjo ne kažkokie moraliniai nusistatymai, o konkretus normalaus tikslo siekimas. Tikslas būtų pasiektas ir dabar, bet tikrai ne iš pačių normaliausių.

Tokiais sekmadieniais dėliojuosi mintis, nes kas daugiau belieka, kai ištisą dieną gulinėji lovoje. Ir, kas keisčiausia, dėl to gulinėjimo negraužia sąžinė. Paprastai visada yra nebaigtų darbų, kvailų įsipareigojimų arba pažadų sau. Dabar mano pažadas sau – išsigulėt, pabaigti rašyti kas pažadėta Rūtai, paskaityti, išgerti arbatos ir eit miegot stengiantis, kad nekankintų košmarai.

Šiandien dar kartą įsitikinau, koks nuostabus ir keistas dalykas yra atsitiktinumai, kurių gyvenime pilna, tik kartais plačiau reikia atsimerkti, kad juos pamatyti ar nenuvyti šalin. Vienas labiausiai įsirėžusių – kai perperkant savo svajonių batus nusprendžiau nebūti perdėm konkreti ir truputį pasikalbėti jei jau mane kalbina. Šio sprendimo ir vieno sakinio dėka gavau medžiagos savo magistrui. Pilna istorija platesnė, labiau įkvepianti, bet pasiliksiu ją sau ir dar kokiems 50 žmonių, kuriems jau pasakojau.

Tačiau paskutinis atvejis – stipriausias, kuris prasidėjo dar prieš 6-7 metus, kai mokykloje mokiausi. Tada dar man atrodė, kad cinizmas ir sarkazmas mane toli nuves. Ant megztinio užsivuniodavau skarą, vietoj kuprinės nešiojau rankinę ir svarbiausia būdavo kiekvieną dieną rengtis vis kitaip. Nors, ką jau, šitas įprotis išliko iki šiandien (būkite sudeginti, kvaili testai, mergaitiškuose žurnaluose). Tokiu metu vasarį mūsų mokykloje svečiavosi Robertas Danys ir Olegas Ditkovskis. Buvo daug poezijos, buvo dainų. Buvo labai gražu. Kadangi renginį organizavo Agnė, tai jos namuose ir nugulė Danio pamirštas segtuvas su eilėraščių krūva, kur iki šiol laukė savo namų.

Nutiko taip, kad po kokių 8 mėnėsių Danio nebeliko. O segtuvas šiandien grįžo į savo namus. Tam užteko vieno mano bloge papostinto įrašo. Tą kartą su didele baime jį viešinau FB. Nemėgstu būti pernelyg jausminga, reikšti kažkokius jausmus romantinius/švelnius ypač raštu. Nesvarbu, ar tai susiję su manimi ar mano fantazija. O tas įrašas buvo pilnas visko, net gi kito atsitiktinumo beveik paveiktas. Taigi, po šio įrašo, kurį bijojau rodyti, paviešinimo, užsimezgė pokalbis, kurio metu tingėjau (nes per telefoną tingiu maigytis mygtukus), bet papasakoja istoriją su užmirštu segtuvu. O va čia ir pasirodo gyvenimas – Rimantas, kurio auklėtojas buvo Danys, iki šiol bendrauja su poeto mama. Todėl ketvirtadienį man paėmus segtuvą iš Agnės, šiandien jis turėtų jau nukeliauti į savo namus.

Tokia keista, pseudo romantinė istorija, bet man dar kartą įrodanti, kad atsitiktinumai yra stiprus dalykas. Ir ji džiugina. O kartais, kaip šis atvejis, skatina nebijoti kažko sakyti, daryti ar rodyti. Gal pagaliau reikia nustoti vaidinti pačiai prieš save ir būti tokia, kokia esu ant popieriaus, kai niekas nemato. Dabar galėčiau pajuokauti, kad pateisinčiau kai kuriose aplinkose man kabinamą menioškės etiketę. Galėčiau juokauti, bet nejuokausiu. Nes tos baimės ir yra sąlygotos to kvailo noro nepasirodyti eiline susireikšminusia, manančia, kad kažką gali pseudo meninyke, kurių pilnas Komfakas.

Kažkaip geriau pačiam, kai išsigrynini kas gąsdino ir ko bijojai. Nes vėliau lengviau atsipalaiduoti ir negalvoti ką šneki. O jei galvoji – pasijuokti iš savęs. Galų gale pradėti bendrauti ir nevyti visų aplinkinių nuo savęs. Mažiau galvoti dėl savo sprendimų – kas būtų jeigu būtų. Kovoti su savo demonais nėra lengva, bet būtina ir naudinga. Nes tik tada šokant ir bebūnant kažkur į galvą šauna mintis: o mano gyvenimas geras! Ir einant iki parduotuvės dažniau norisi šypsotis, o ne suraukus kaktą vaikščiot. Būna labai juokinga, kai pastebiu kelis keistus praeivių žvilgsnius ir tada suprantu, kad einu išsišiepus kaip idiotė arba kažko gero parūkius. Tokiai šypsenai gali būti daug priežasčių ir jų nereikia analizuoti, užtenka, kad tiesiog būna.

Savo sekmadieninius pokalbius su savimi pabaigsiu moteriškų marazmų, kurie visiškame epopėjuje, apibendrinimu: visokios apyrankės su akmenukais, kaklo papuošalai (kurių niekada nenešiojau), kvepalai, batai ir juodos suknelės – va kas daro mane laimingą. Ai, ir dar spurgos – šokoladinės ir avietinės. Kad ir toliau sėkmingai panašėčiau į vieną iš tų šokoladinių spurgyčių.

Sekmadieniais arba skaniai valgyk, arba skaniai bendrauk – Justė

Ir, vietoj sekmadieninio portreto, iliustruosiu pseudo meninykės vaizdu:

webcam-toy-photo267Aiškinu: web cam toy filtras vadinas Old movie. Tai aš čia mėginu būt kaip iš to old movie: beveik garbanota ir beveik graži, nors ir patamsy veidą nusipiešus.

Vienuolika istorijų

Karnavalų mėnesy, na žinai, tą, kai keičiasi mūsų veidai (pagal spalvas,  emocijas ir paros laiką), galėjau garsiai pasakyti: mylėjau.

Klausia. O kodėl ne „myliu“? Nes, turbūt, tą mėnesį mylėjau tikrai ir nepasotinamai; visas visas kaukes, net savo. Visi vėjai rėkė, kaip pavydi. O mano plaukai draikės ir man tai nerūpėjo – svarbiausia, jaučiau. Ir štai, atsiverčiu knygą, randu laišką. Garsiai šnibždu: mylėjau.

Kiek kartų bandžiaut sukurti ir išdainuoti odę džiaugsmui? Ir viskas likdavo viduje, nes svarbiausia, kartodavai: pasakyk, kad mane myli. Juk tai, sakei, svarbiausia. Tada mano odė užtildavo, o meilė tapdavo paukščiu, netgi 12 jų – dvylika meilės paukštelių. Magiškas, sakralus skaičius, ar ne? Bet mums per didelis. Nes būna tik dviese apie meilę, tarp dviejų sienų.

O.

Norėjai tapti viešpačiu – man užteko tik būti savimi. Taip tapom viešpačiu ir nauja būtybe, kuri rėkė: būsiu paukštis! Vienas iš tų 12! Rėkdama žiūrėjau priešais, o iš veidrodžio, už manęs, niekas nepasirodė. Laukiau sparnų.

Ir tik banaliai pavydėjusio vėlyvo vėjo vėliavos, jau kitą karnavalų mėnesį per jaunatį, rėkė: mylėjau.

Processed with VSCOcam with c1 preset

Knygos iš mano lentynos, kurios veda:
1. Ilzė Butkutė “Karnavalų mėnuo“;

2. Antologija “Mylėjau“;
3. Jurga Ivanauskaitė “Odė džiaugsmui“;

4. Werner Fuld, Thomas F. Scheider “Pasakyk, kas mane myli…“;

5. Robertas Danys “Dvylika meilės paukštelių“;

6. Julius Keleras, Aldona Gustas “Dviese apie meilę“;

7. James Douglas Morrison “Viešpačiai ir naujosios būtybės“;

8. Robertas Danys “Būsiu paukštis“;

9. Vytautas Stankus “Iš veidrodžio, už“;

10. Justinas Marcinkevičius “Vėlyvo vėjo vėliavos“.

*-*-*

Knygos nebūtinai kalba apie tai, ką kalba “Vienuolika istorijų“.  Vienuolika, nes visada lieka ta viena neskaityta, bet be proto gera ir nepažinta knyga.

O “Vienuolika istorijų“ nebūtinai kalba, ką kalbu aš. Tiesiog reikia kartais pažvelgt į aplink esančius daiktus ir suteikti jiems kitokią gyvybę.

Kvepia banalybe? Man irgi.

Tarp kitko, 3 iš čia esančių knygų – su parašais. Anksčiau nesuprasdavau jų vertės. Dabar, patikėk, turiu dėl ko gailėtis.

Kažkaip nesmagiai – Justė

Emociniai pliūpsniai. Ačiū už juos

Norėjau pradėti eilėraščiu, bet susilaikysiu. Pradėsiu spygtelėjimu: spygteliu.

Jei šitą langą su įgalinimu rašyti būčiau atsidariusi ketvirtadienį, tai, matyt, tada visų skaitančių ausys būtų apipiltos spiegimu, o visas tekstas blikčiotų auksu, blizgučiais ir vaivorykštiškai rėksmingomis raidėmis. Neperdedu. Būtent ir jaučiausi ketvirtadienį. Bet turėjo praeiti tam tikras laiko tarpas. Privalėjau leisti susigulėti emocijoms.

Tkrai, nuoširdžiai, buvau atpratusi nuo teigiamų jausmų pliūpsnių. Taip, pamažu vėl jaučiu ramybę, atsipalaidavimą, džiaugsmą. Bet tai ne TAI. Aš kalbu apie emocijas, kuriom užgriuvus žiūrėjau pro langą tikrindama ar kartais negriūva dangus, nes negali būti taip gerai. Tik ne man.

Buvo laikas, visai neseniai, kad džiaugtis galėjau nebent kefyru ir pasakojant, koks jis geras produktas, šypsotis. Beabejo galėjau ir džiaugiausi savo poilsiais toli nuo namų. Bet ir šį kartą ne apie tai (beveik).

Praeitos savaitės begy prisiminiau, kaip gera duoti, ne tik imti. Tiesą pasakius, duoti man visada emociškai lengviau nei imti. Tada jaučiuosi užtikrintesnė, ramesnė ir džiaugiuosi besidžiaugdama kitų džiaugsmu. Atrodo, kad niekada negana tų ačiū, aš jų visada pasakau pernelyg mažai. Bet, kad ir kiek norėčiau pasakyti, ne visada visus ir pasakau. Tie vidiniai preštaravimai mane pačią vargina. Nereiktų kitiems stengtis jų suprast. Bet kai pasitaiko proga pačiai gauti tai, ko seniai norėjai, tik neprisiruošei, tada norisi dainuoti ir šokti. (Nors neįmanoma įvardinti, kaip man sunku priimti tuos duodamus dalykus. ir kiek naktų nemiegu, kol apmčstau kievieną savo reakciją, padėką ir kitą išreikštą jausmą. Ar tai dariau gerai? Ar pakankamai? Ar suprato, kokia man tai laimė?) Dabar net nenoriu garsiai girtis, kol nebuvau ten, nemačiau ir negirdėjau ano. Kai jau fiziškai pajusiu, kad štai, viskas yra realybė, tada rėksiu dar labiau.

Gauti išties labai malonu. Ir ar tai suknelė, ar dovana vidinei būsenai, ar investicija į mane. Nors duoti yra žymiai lengviau emociškai.

Tarp kitko, emocijos dabar verda katile.

Vakar klausiausi LRT radijos laidos „Paraštės“ įrašo. Spalio 5 dieną joje Beata ir Richardas kalbino Olegą Surajevą. Pirma, turiu pasakyti, kad Beata yra viena tų personų, dėl kurių džiaugiuosi internetais. Ta prasme, juk jei ne internetai, negalėčiau jos sekti ir gauti to miničų srauto, kurį gaunu dabar. Tos laidos įrašą mane paskatino paklausyti Ieva sakydama, kad man tikrai patiks. Būtinai liepė paklausyti iki galo, ne tik interviu.

Prisipažinsiu. Klausiausi ir man nepatiko. Jaučiausi kažkaip ne taip, kažkaip neatsipalaidavusi. Tada ir supratau, kad mane varžo ne tai, kad man nepatinka, bet tai, kad jaučiuosi nepatogiai dėl atvirumo. Visiško nuogo jautraus atvirumo išmogaus iš kurio tikėjaisi humoro, juokelių ir krizenimo. Tada išsijungė nesmagumas, įsijungė supratimas ir įsisavinimas. Pirma, rekomenduoju paklausyti. Antra, susipažinsit, jei dar nepažinojot, su keliomis geromis dainomis. Tiesą sakant, pradėjau laidą klausyti dieną, bet takeliai, intonacijos nukėlė į tikrą sekmadienio vakarą. Melancholiškai malonų. Trečia, susitiksit Tūlą, skaitomą Beatos balsu.

Jurgio Kunčino „Tūla“ yra knyga, kurią norėjau perskaityti tik todėl, kad būtų perskaityta. Galvojau, kad tai bus dar vienas išliaupsintas romaniūkštis. Tačiau tapo knyga, kuri guli mano lentynoje (perku tik tas knygas, kurias noriu daug kartų perskaityti) šalia Marijos Gripės „Nepaprastos Agnesės Sesilijos istorijos“. Pastarąją knygą skaičiau kasmet nuo 8 iki 11 klasės. Pernai ją gavau dovanų, padėtą už durų, laukiančią manęs. Buvo viena jautriausių dovanų gyvenime.

Tai gi, Tūla (jau be kabučių) guli šalia ir Danio eilėraščių, kuriuose dažnai ieškau laimės, sveikinimų, paguodos ir viso kitko. Pamenu, klausiausi laidos „Formatas“. Tiksliau vienos po kitos. Ir ten Indrė Valantinaitė (kuri man yra be proto graži moteris) pasakė, matyt, visų mąstomą ir suprantamą frazę, kad poezija yra tai, kur skaitytojas ieško paguodos, vienos ar kitos situacijos ir jausmo į ją. Poezija kiekvieną kartą atspindi vis kitą jausmą, nes ji yra sutapatinama su išgyvenimais. Taip ir yra. Niekas nesiginčys. Na, gal nebent literatūros mokytojos, kurios interpretacijas gerai vertindavo tik tada, kai jos pagal vadovėlius būdavo parašytos.

Tūla yra knyga, kurioje tiek daug jausmo. Kartais pavydu jai, tų 7 dienų, kartais ima gailestis. Skaitant ją ir vėl kyla tas jausmas, kai nepaisant daar gyvų jausmų ir žaozdų, imi vėl prisiminti tik tai, kas gera. Nepaisant nuoskaudų ir analizavimo sapnuoji senus sapnus. Kad ir kaip kartais papykčiau ant Jurgio dėl tų pačių simbolių, siužetų naudojimo, vistiek Tūla liks dalimi to, su kuo susipažinau ir išgyvenau savo 23-čiaisiais gyvenimo metais. O Kaniava bus tuo aktoriumi, kuris net jos tragediją tam tikrai žmonių grupei sugebėjo pateikti kaip komediją. Nors iš tiesų ten buvo daugiau gyvenimiška tragedija.

Todėl būtinai rekomenduoju pasiklausyti spalio 5 dienos „Paraštes“. Plius, gal taip kaip aš, įsimylėsit dar vieną LRT vyrišką balsą. O svarbiausia pagaliau, po tiek kartų girdėjimo, įsisavinau frazę: kuo daugiau reikia kalbėti šia tema, kad žmonėms būtų lengviau. Taip, opių problemų, su kuriomis dabartiniais laikais susiduria tikrai dažnas, yra daug. Apie jas reikia kalbėti viešai. Joms nereikia TV2LNK ar kitų akcijų. Joms reikia žmonių, kurie nuoširdžiai, iš patirties (esamos ar buvusios) papasakotų kaip yra. Kad jie nesigėdytų, o parodytų, kad išeitis visada yra. Ir ta išeitis visada geresnė nei žalingų įpročių liūnas ar nepakeičiamas sprendimas. Klausiausi sekmadienį prieš miegą ir kunkuliavau.

Grįžtant prie tegiamų emocijų pliūpsio aš be galo džiaugiuosi nutikusiais dalykais. Tik mane neramina tas nerimas, kuris verčia žiūrėti ar negriūna dangus, kai nutinka kažkas gero. Ar blogos nuojautos kirminas graužiantis: aha, dabar juokiesi, vakare verksi. Nebenoriu. Noriu tiesiog negalvodama džiaugtis progomis, laimėmis, gavimais, davimais. Kartais net netekimai pasidžiaugti reikia, nors dar to nemoku. Jei mokėčiau, tai bent jau mintimis vis negrįžinėčiau atgal.

Gera, kai emocijos tokios, kad kaip užsilieka, net iš kitų dalykų juoktis lengviau. Tada tai, kad paryčiais parsiradus namo neatsirakinu durų ir jau besiruošiant laukti ryto ant laiptų po pusvalandžio supratus, kad jos neužrakintos yra be proto juokinga, o ne pikta. Taip, tai mano istorija. Taip, ji nutiko penktadienį. Ir subraižytų batų odos nebe taip gaila, nes ne batuose esmė. Kam ieškotis prpblemų.

Tiesiog noriu pasidžiaugti ir padėkoti, kad yra kas duoda, bet tuo pačiu, turiu ir tuos, kurie ima. Mano emocinis balansas stabilėja ir tai, kol kas, mane džiugina labiau, nei įmanoma įsivaizduoti.

Plius, mano jausmai grynėja, nes nuoširdžiai džiaugiuosi dėl draugų laimių. Ir vėl nuoširdžiai linkiu mintimis tik pačio geriausio. Sako, miničų galia tokia, kad reikia atsargiai linkėti ne tik nelaimių, bet ir laimių. Dar niekada taip atsargiai minčių nesirinkau, kaip linkėdama sėkmės žmonėms, kurios jos nuoširdžiai linkiu.

Plius, pamačiau jūrą.

Smiltynė

Ir taip, vėl turėjau mini atostogas. Ir taip, jos vėl tapo puikiomis aplinkinių žmonių, ne tik Klaipėdoje, pagalba.

Reikia mokėti ne tik duoti, bet ir imti (nuoširdžiai) – Justė