Sekmadienis: mano knygos ir, kaip Maironis rašė, gaudžiantys pasauliai
Kai pasiviešinau nuotrauką, kurioje aš su Jim Morrison plakatu vietoj fono, kuriame jis kaip gyvas žvelgia savo akim, Monika parašė: tiktumėt į porą. Aišku, aš vaptelėjau kažką apie laiko mašiną, bet ką iš ties norėjau pasakyti, tai kad taip! Nes šyzikai, vienokie ar kitokie, mane visada traukė. Todėl, matyt, man ir virptelėjo širdis perkant Audronės Urbonaitės knygą „Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika“. Nes juk tikrai. Mano gyvenimas netikėtais šyzoidiniais, neišsipildžiusiais lūkesčiais ir planavimais susijęs būtent su šita sritimi. Turbūt aš net gyventi Konarskio gatvėje norėčiau, kad arčiau LRT, neišsipildžiusios svajonės, būčiau.
Ir turbūt dėl to užsikvatojo Agnė, kai paminėjusi savo virptelėjimą, gyvenimo keistą susisiejimą ir knygos pavadinimą. Užsikvatojo Agnė ir pasakė, kad šiaip jau žinant mano gyvenimo daleles, tai jau tikrai, kad „Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika“ – litterally (tiesiogine to žodžio prasme, mano pastaba). Tai štai kaip mano lentynoje atsirado gyvas priekaištas man ir mano gyvenimo pasirinkimams. O ir šiaip, mano keistumo levelis toks, kad būčiau puikiai pritapusi bent jau tarp žurnalistikos studentų.
Šių dviejų pastraipų herojai, Morrisono plakatas ir Urbonaitės knyga, mano lentynoje atsirado per Knygų mugę. Nors jos metu ketinau įsigyti ir „Spintologiją“, „Maro dieną“, „Evangeliją pagal Užkalnį“, „Žmogų, kuris žinojo viską“ ir dar keletą kitų, namo grįžau laiminga susiturėjusi nuo pirkimo manijos. Ir didžiavausi savimi, kad įsigyjau tai, kas man išties simboliška. Tik dar nenusprendžiau ar „Pagiriamasis žodis kvailybei“ man irgi kaip simbolis šiuo atveju veikia ar ne.
Pagalvojusi galiu pasakyti, kad daugmaž visos knygos, esančios mano lentynose, man reiškia šį tą ir neša simbolius su savimi. Pavyzdžiui, Roberto Danio eilių vieta mano lentynoje itin svarbi ir dar ne kartą minėta čia, šitame bloge. Kaip Robertas atvažiavo į mūsų mokyklą, paliko savo užrašus, mirė, nespėjęs jų atsiimti ir kaip jie, tie užrašai, dabar jau grįžę namo – pas Roberto mamą. Va tada ir atradau Robertą, jo „12 meilės paukštelių“, o vėliau ir visą rinktinę. Kuri mane lydėjo tada, kai suverkt viską norėjau. Ir lydi dabar, kai man keista, kai būna bloga savijauta. Ir viena iš tų turimų knygų – su parašu. Nuostabu.
Marijos Gripės „Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“ mane lydi nuo kokios 3 klasės. O paskaičiavus, čia jau nemažai laiko gaunasi. Kažkodėl ji man taip gražiai atsiminimuose susijungia su „Hugo ir Jozefina“ (atrodo, kad taip vadinos knyga) kuri buvo viena pirmųjų, kurią perskaičiau jau mokėdama skaityti pati. Iki tol buvau suskaičiusi nemokėdama – paveikslėliai, didelės raidės. Atrodo, ir taip žinau, kas parašyta. Žinoma, padėdavo ir mama. Ir parašiusi šias eilutes dabar jau galvoju, kad laikas ir įsigyti ir šią knygą. Reik pasiklausti Googles, kas autorius ir kur dar jos yra.
Bet grįžtant prie M. Gripės kūrinio – nuo trečios klasės iki gal 12 klasės, aš ją perskaitydavau kartą per metus. nežinau kodėl, bet skaitydavau. Atsimenu, kai užplaukus nenormalioms jausminėms bangos, verkdama vaiko ašarom, nežinia dėl ko, pasakojau apie šią knygą. Atsimenu ir tai, kad ją gavau, paliktą ir laukiančią už durų. Tai dabar truputį bado ji mane savo knygiškais pirščiukais ir įrašo viduje. Panašiai draugauju ir su Kunčino „Tūla“, apie kurią rašiau jau ne kartą ir būtent šiuo momentu vis dar kaupiuosi daar vienam jos perskaitymui. Ir tas šikšnosparnis su alyvos šakele vis vien nutūps ant mano riešo.
Lentynoje turiu ne vieną sau brangią knygą. Todėl nei vienos nenoriu kam nors atiduoti, noriu suskaityti iki paskutinės raidės. O norint sustiprinti mano santykį su poezija galiu papasakoti dar keletą istorijų. Pavyzdžiui, ieškodama kažko artimo nuotaikai įsigyjau antologiją „Mylėjau“. Radau ją Danio pagalba, tiksliau googlindama apie jį. Ilzės Butkutės „Karavanų mėnuo“ mano lentynoje puikavosi jau metus. Po to, kai pačios lzės kvietimu dalyvavau jos dirbtuvėse, kurios, kaip reta tuo metu mano gyvenime, ištiko mane labai laiku ir vietoje, gavau dar vieną egzempliorių. Su parašu. Stiprus poveikis. Ir nenusakomai malonus.
Anksčiau galvodavau, kad parašai man niekada nebus įdomūs. Tačiau laikui einant keičiasi nuomonės dauguma temų. Todėl ir gera būti žmogumi ir gyventi ten, kur gali keisti savo nuomonę ir požiūrį. Ir tik neseniai supratau, kad tas nuomonės keitimas ne silpnumas, o žmogaus brendimo ženklas. Aišku, jei tai vyksta taip, kaip reikia – mąstant, tobulėjant, renkantis faktus ir formuojant save.
Iki šiol pykau už save, kad ta mano nuomonė keičiasi, juokiausi iš kitų. Plėšiausi viduje vis neapsispręsdama kuom aš pati esu ir noriu būti. O dar visada buvau linkusi per daug galvoti ir analizuoti: gilintis ten, kur nereikia ar tiesiog nėra kur. O aš gi visada rasdavau kur pasikapstyti. Kartais atrodo, kad many verda daugiau, nei galiu pakelti. Turbūt todėl ir prilipinau sau Maironio parašytas eilutes: „Manyje gaudžia visas pasaulis“. Šiaip jau nemėgstu Maironio ir to jo sudievinimo. Šiaip jau visi Maironį turi mylėti, nes taip liepia mokytojos ir mokyklinės literatūros programos. O aš tuo tarpu bent jau čia randu nišą pamaištauti, kai kitur daugmaž plaukiu pasroviui, ir galiu dar ir dar kartą pakartoti, kad nemėgstu Maironio.
Manyje tiek gaudžia pasauliai, tiek daug mažų dalelių, kad pykau ant savęs dėl tų neapsisprendimų. Bet dabar galvoju: tegu gaudžia ir maišosi, nes tai ne kažkokios primestos nuomonės, o tai, kokia esu. Nes kaip ir keisti nuomonę, taip ir savo savybes keisti galiu. Ir jei kartais norisi būti ciniškai – galiu būti tokia. Bet kitą kartą noriu pasirūpinti visais aplinkui, apglostyti, valgyti padaryti, vandens su citrina paduoti. Kartais noriu pasijuokti ir pabūti pikta, kitais kartais paverkti į pagalvę. Ir nesvarbu dėl ko – kad „Bėdų turguje“ žmonės aukoja – ir taipgera dėl to, ar kad man liūdna dėl autizmą turinčių žmonių, kurie tarsi nori, bet negali. Ar tiesiog tam, kad nuleisčiau spaudimą ir ramiau miegočiau.
Kartais noriu būti super draugiška. Kartais, kai nuotaika viršūnėje, galiu tokia būti savaime – domėtis, kalbėtis. Kitais kartais, kai mane kalbina galiu atsakyti, bet visiškai neklausti atgal. Tada galiu dėl to jaustis kalta ir nesmagiai. O kitu atveju net negalvoti, nesvarstyti ir daryti savo dalykus toliau. Tiek daug galiu,o dažniausiai teisiog jausdavausi kalta prieš save – nes kodėl gi negaliu būti pastovi bent jau prieš save pačią. Nes tokia nesi, Juste. Susitaikyti su tuo beveik pavyko. Ir pasauliai, gaudžiantys many, beveik susidraugavo tarpusavy. Todėl ir žmones mieste dabar besišypsančius dažniau matau nei tuos, pavargusius.
O šiaip, niekada negalvojau, kad suraukta kakta arba šypsena lūpose gali tiek daug. Tik poveikiai skirtingi. Renkuosi dabar tą kitą, kur pačiai maloniau. Ir tiesiog, noriu ir galiu būti ta ciniška mergaite, kuri žiūri kreivai, mėgsta pasijuokti, nedraugauti ir visur matyti sąmokslą. Ar ta jautria mergaite, kai graudenimosi pradžiai užtenka mielos frazės internetuose. Tegu gaudžia tie pasauliai many. Už tai galiu tokius srautus rašyti sau ir dar kartais pasidalinti su viešuma.
Ir galiu sau leisti tam tikromis temomis būti konkrečia ir aršia. Pavyzdžiui, kad tėvai skambina žinodami, kad tikrai balsuosiu, tik klausia ar grįšiu, ar Vilniuje tai darysiu. Ir tam, kad pasikalbėtų už ką balsuoti. Ir juokingai aršiai, kad kiti ir pašiepti linkę. Bet, manau, žymiai geriau domėtis ir nusimanyti, negu lėkti paskui bandą ir žinoti mažiau, nei nieko. Taip, tai skirta rinkimams, nes man tai svarbu ir įdomu. Lygiai tokia pati arši galiu ir esu kitomis politinėmis ir geopolitinėmis temomis, kai tuo tarpu kažkada, pati kairės nuo dešinės neskyriau. Ir nelabai rūpėjo kas vyksta kitur. Dabar galiu leisti sau parėkauti kai žinau, kad nusimanau daugiau.
O grįžtant prie įrašo pradžios, kadangi jau sekmadienis, tai ir savo veidą pridedu. Ir liūdžiu šiek tiek, kad kai Urbonaitė raitė parašą knygoje, nepapasakojau to, ką norėjau – apie sapaliones, keistus sąryšius ir juokingą pavadinimo giją su mano gyvenimu. Bet, svarbiausia, kad šiandien sekmadienis – skiriu laiką sau. Tada, dažniausiai rašau. O kai tingiu, tiesiog žiūriu į lubas. Dabar norėjau rašyti. Tik bėda, kad per daug skirtingų minčių, o įrašas vienas. Bet gi taip jau ir būna, kai ne vienas pasaulis tavy gyvena.
Sekmadieniai lai būna sau – Justė
janulyte 