Apie jausmus ir ilgesius

parašė janulyte

Sekmadienis – nagai nulakuoti, skalbiniai išdžiaustyti, vonioj pagulėta todėl pats laikas pasidalinti kažkokiu jausmu, kuris neduoda ramybės. Ir pavadinti jį tenka melancholija, kad ir kaip nemėgstu šito žodžio. Norėčiau kažko tikresnio, bet stipresnio, nei ilgesys. Tačiau ne man skirta išradinėti naujus žodžius, tai telieka juos išjausti.

Netekus Močiutės gedėjau ir tebegedžiu ne tik jos, kaip nuostabiausio pasaulyje žmogaus, Močiutės, kuri mokėjo apkabinti ir pakalbinti, bet ir vietos, to jausmo, kurio netekau, netekus pirmiausia Bočiaus, vėliau Jos. Aš iki šiol svajoju, kaip grįžtu ten, valgau tuos pomidorus iš šiltnamio, bulves iš daržo ir visas įmanomas uogas užkandu žirniais. Karštą dieną supuosi supamojoj kėdėj viduje, nes namuose vėsu. Ir, svarbiausia, mėgaujuosi neapsakoma ramybe, kurios pilna kiekvienoje namų kertelėje. Įsivaizduoju, kaip grįžtu ten ir ilsiuosi, leidžiu laiką ar gyvenu, siurbdama tą jausmą.

Tačiau neseniai suvokiau akivaizdų dalyką – net jei ir grįžčiau ten, galėčiau vėl ten leisti visas savo atostogas, basa vaikštinėti po kiemą, viskas būtų kitaip. To namo kertelės dabar pilnos kito gyvenimo, kito kvapo. Ta atmosfera dabar „sugadinta“ svetimais jausmais, pokalbiais, pykčiais ir džiaugsmais. Ten, net grįžus mums visiems, viskas būtų kitaip, nes tos ramybės, kurią kurdavo Močiutė, jau nebus. Mes, kiekvienas iš mūsų, į namus atnešdavom vis kitą savo jausmą ir išgyvenimą, bet juos apsupdavo TAS jausmas. O jam nelikus, viršų ima kiti išgyvenimai.

Ir tai yra natūralu, kad ir kaip skaudu pripažinti. Niekas jau niekaip nesugrąžins tos armosferos ir pojūčio aplankant tą namą, prie kurio žydėjo ryškiausi ir skaniausiai kvepiantys bijūnai.

Pradėjusi pasakoti, neturėjau konkrečios idėjos, ką tuo noriu pasakyti. Tiesiog labai norėjau viską išdėstyti raštu. Tačiau, jei labai ieškote moralo, galiu jį išspausti. Aš žinau, kaip sunku tvarkytis su ilgesiu ir netekties jausmu. Kaip sunku suprasti, kad viskas, nieko nepakeisi ir nebebus taip, kaip anksčiau. Esu tikra, kad visi žmonės, kurie turi jausmus, yra tai išgyvenę. Nutrūkę santykiai, iširusios ar prasmės netekusios draugystės, mirtys, išvykimai, tiesiog pamesti kontaktai. Visa tai ir dar dešimtys priežasčių liūdėti ir ilgėtis. Tačiau, kiek galima save tuo kankinti?

Tas jausmas, aišku, visada keliauja kartu, bet nereiktų leisti, kad taptų barjeru kažkam naujo, netikėto ar labai laukto ir norėto. Pavyzdžiui, gyvenant praėjusiose santykiuose, kurie nebepasikartos, užkirsti kelią naujoms pažintims. Ilgintis ramybės, tikrumo jausmo konkrečioje vietoje, nebenorėti rasti alternatyvų, sakyti: ne, čia vistiek nebus kaip ten. Ir taip toliau, ir taip toliau Kaip tai kvaila! Čia tas pats, kaip mėgstant skaityti, mesti tai daryti, nes tiesiog sugalvojai, jog niekada nerasi geriau, nei neseniai baigta knyga.

Aš šiaip tikrai gyvenu gerai ir ramiai. Kiekvienas bandymas mane išmušti iš vėžių, aršiausiu atveju, pasibaigia pasiputojimu namuose prieš veidrodį. Neneigsiu, paverkiu nuleisdama garą, kai galva, rodos, kunkuliuoja nuo išgyvenimų, jausmo, informacijos. Bet kaip gera pasidaro pagalvojus, kad viskas su manimi gerai ir esu mąstanti ir rami būtybė, kuriai nekyla noras rėkti vardan rėkimo. Man nereikia dramų, riksmų, kad būčiau išgirsta ir suprasta. Aš galiu suraukti iš nepasitenkinimo nosį, bet vietoj to, kad rėkčiau, nueiti ir pačiai viską padaryti taip, kaip noriu.

O pats geriausias jausmas mylėti ir lygiai tiek pat jaustis mylima. Ir pikta tokiu atveju būna tik tada, kai apšoksta lūpa ir tiesiog negali pabučiuoti.

Justė