Mano žingsniai Vilniumi ir, pagaliau, TA vieta

by janulyte

Šiais metais norėjau į Kaziuką. Turbūt pirmą kartą, nepaisant tų atvejų, kai mokiausi mokykloje ir vien nuvažiavimas TEN, į VILNIŲ, kur tiek REKLAMUOJA, į RENGINĮ galėjo būti principo reikalu. Tačiau, kaip tyčia, visą Kaziuką praleidau lovoj su termometru pažasty, net teko ir bliūdą pašonėje pasidėjus pabūt. Taip ir nuplaukė mano planuotas koks lašinio šmotelis, papuošalų dėžutė, auskarai (derantys prie žiedo), keramikinis daiktelis (tiktų ant komodos miegamajame) ar paprasčiausia medinė pjaustymo lentutė.

Noras kaupti buitinius daiktus pradėjo atsirasti ne prieš metus ar du, o visai neseniai. Matyt, tai susiję su poreikiu kurti savo kampą, kur viskas tavo, o nauji daiktai įauga į vietą – virtuvėje, vonioje, viename ar kitame kambaryje. Tokie burtai ima vykti tada, kai pagaliau randi savo kampą ir visos sienos (vienai ar kitaip) yra TAVO.

Nors man šiuo atveju reikia sakyti MŪSŲ. Taip ir darysiu. Beveik prieš metus pakeičiau savo gyvenamą vietą Vilniuje – 4tą kartą nuo 2009 metų. Pirmame savo būste gyvenau tik mėnesį – nesusigyvenom su Šeškine, atsirado kiti dalykai, o ir bendrabučio kambarį gavau, kur ir persikrausčiau (Justai, iki šiol atsimenu, kaip nesutikai važiuoti mano žinomu keliu iki Saulėtekio. Todėl važiavom pačiu keisčiausiu, ilgiausiu ir labiausiai „per aplinkui‘ maršrutu. Bet Antakalny degė vien žali šviesaforai).

Kamčiatka, 47-65. Kartais man šitas skaičių derinys pasivaidena prieš akis, dingsta. Bet tik ilgėliau pagalvojus galiu pasakyti kad tai mano pirmojo ir paskutinio bendrabučio kambario adresas. Šiuo adresu esu gavus tik kelis laiškus – ir tai dauguma reklaminių ir tik vieną (atrodo), kuris pradžiugino. Tam mėlynai tepetuotam kambary išgyvenau iki 2013 metų lapkričio (atrodo?). Tos sienos matė tiek, kad gerai, jog nemoka kalbėti. Ir siena, prie kurios stovėjo mano lova, buvo tokia stora ir šalta, kad ilgiau palaikiusi prispaustą kelį ar nugarą – peršaldavau.

Bendrabuty tekdavo po aukštus pamigruoti tik su chalatu – ieškant laisvo dušo, kai reikia kuo greičiau susiruošti į paskaitas/miestą/darbą. Buvo dingusi keptuvė – iki šiol negaliu suprasti ją man pavogė ar aš ją palikau ant ugnies ir tiesiog ją išmetė, saugantis nuo gaisro. O kai išmokau uždegti orkaitę (pavykdavo iš kokio 5 degtuko) ėmiau gaminti daugiau ir skaniau, kaip ir dabar kartais nepagaminu. O šlepetes, kurias pirkau studentavimo metams, su kuriomis vaikščiojau 47-to labirintais, išmečiau šiemet. Nes tiesiog padas panašėjo į cementą nugludintų batų, nei į šlepečių.

Galėčiau tęsti it tęsti. Kaip atsitrenkusi į šaldytuvą išmėčiau pupeles, buvusias ant jo, bet nuėjau miegoti, nes ai. O ryte kambariokė sutraiškė puse jų, bet surinko. Kaip tingedavau plauti indus, kaip užeidavo maniakinis tvarkymasis – nors ir retai. Draugai, bičiuliai ir kolegos. Misterija, susirinkimai, kubos ir Berneliai. Tačiau nepaisant amžino žmonių pertekliaus viename kambary grįždavau į jį, kaip į namus. Įsisukdavau į kaldrą ir užparpdavau itin lengvai. Bei ilgam.

O vėliau buvo laikas mano susipažinimui su Naujamiesčiu, važiavimu namo taksu už 2 eurus, ėjimo namo savaitgaliais pėsčiomis, parėjimo 4tą ryto su prancūziška bagete ar grietinės indeliu. Susigyvenau su nuolatiniu katino plaukų valymu nuo rūbų, murkiančiu sugulovu rytais. Ir čia lova buvo tas kampelis, kuriame mielai susirangydavau ir skaniai miegodavau.

Apie šitą gyvenimo tarpsnį galėčiau prirašyti mažiausiai 3 lapus – geriausius pagirimus butokei Mildai; papasakoti, kaip katinas išmokė nemažai kantrybės. Ten gyvendama ėmiau bėgioti, suvaikčiojau ne vieną kilometrą, pradėjau save mylėt ir prie aptemptų juodų suknelių derinti raudonas lūpas.

Bet ten turėjau kambarį, ir visa kita buvo arba ne mano, arba bendra erdvė. Kiekvienas daiktas turėjo savo tikslią vietą dėl elementarios erdvės trūkumo. O dabar, beveik jau metus, pamėgau vaikščioti Ikėjoj ir rinktis niekučius, todėl ir norėjau į Kaziuką, kad partemčiau dar vieną daiktą mums į mūsų namus. Ir mėgstamiausia vieta man yra visas butas, o ne vien lova.

Aš vis dar labai ilgiuosi Naujamiesčio, Antakalny man nepatinka bėgioti. Bet patinka šalia esanti poliklinika (:D) ir turgelis, kurį jau tuoj tuoj galėsim pradėt šturmuot savaitgaliais. O labiausiai patinka tie tingūs savaitgaliai, kai atsikėlus saulė jau spigina į akis, o per ištiestos rankos atstumą gali paliesti žmogų, su kuriuo taip gera – šviečiant saulei ar pilant lietui. Svarbiausia, kad namuose ir kartu.

Tokie mano keli pėdsakai Vilniuje. Aš niekada nemėgau kraustytis ir kiekvienas sprendimas, kad jau metas kelti sparnus, man kainavo nemažai nervų, atsakomybės ir panašiai. Bet ir tai, stresą dėl niekų, iš manęs šių namų atmosfera pamažu išmuša. O viskas, ko tam reikia, TO žmogaus.

Justė

Reklama