Impulso dienoraštis Nr. 2 – radau savo treniruotes ir truputį apie čytus

by janulyte

Šiandien, persirenginėdama po sporto, pajutau, kad labai noriu pomidorų su svogūnais grietinėje. Kaip Mykolaitis dainavo: grietinėle aptaškytais. Džiaugiuosi, nes ne McDonalds kokio, kuris prieš akis kas kartą stovi ar Fokuso picos, kurios, dar mokykloje, važiuodavom iki Ukmergės prikirst (o dabar beveik kas kartą būnant Ukmergėj pravažiuojam, bet niekada neužsukam, nes važiuojam naminio maisto).

O jei kalbant ne apie pomidorus, o tai, kaip man sekasi toliau keliauti iki Impulso, tai turiu būti sąžininga ir išpažinti visas savo nuodėmes. Maistas, žinoma, yra neatsiejama dalis nuo sporto, geros savijautos ir figūros. O aš, žinoma, niekaip to maisto nesusireguliuoju. Pavyzdžiui, nutylėjau (tiksliau pamiršau, nes norėjau apie tai pajuokauti) savo pirmame #Impulsodienoraštis įraše, kad po pirmos treniruotės iškart nužygiavau į McDonaldą. Kitą dieną atsikėlus pusryčiams valgiau spurgų, grįžusi iš treniruotės vėl valgiau spurgas. O po trečios treniruotės šeštadienį važiavom pas tėvus ir buvom abu alkani. Tai sukirtom degalinės dešrainių. Visiems, kam pasakoju, tai juokiasi. Sako, kad tas sportas tas ant to man išeina. Bet, bijau, kad yra blogiau. Nes tas maistas agresyviai renkasi sėdmenyse ir šlaunyse, nepaisant visų prakaito upelių salėje.

Rodos, išpažinau nuodėmes. O šiandien parėjusi prikirtau pomidorų grietinėje. Gerai, kad vietoj normalios grietinės perkam natūralų jogurtą, ką dar iš tų laikų, kai Kilo.lt paslaugomis naudojausi, atsinešiau. Ir norėjau sūrios, gausios ir aštrios svogūnais mišrainės. Nežinau, kiek druska kenkia ar nekenkia, bet dabar esu laiminga, soti ir pasisūrinus gyvenimą.

O kalbant apie sportą, kaip man sekasi? Praeitą savaitę sporto klube buvau 3 kartus. Šeštadienį sudalyvavau stepo treniruotėje ir, galiu pasakyti, atradau TĄ treniruotę, kuri man labai patinka. Bėda ta, kad tai pažengusiųjų grupė, o aš nei žingsnių žinau, nei jėgos tiek turiu. Tai kliuvinėju, griuvinėju ir daugiau nei pusės dalykų nepadarau. Bet eisiu, nes patiko. Kliuvinėsiu, kol nebekliuvinėsiu. Žioplinėsiu, kol nebežioplinėsiu.

Po šios treniruotės ėmiau vaikščioti į kūno dizainą pas tą pačią trenerę. Pirmiausia padariau taip, nes pirmadienį tingėjau, tingėjau ir 10 h ryte. Tai pasirinkusi iš likusių laikų, atbuvusi treniruotę supratau, kad man patinka tempas, pratimai ir pn. Pasikankinu, bet ne per daug. Tai dabar jaučiuosi atradusi laikus, kuriais ir eisiu kratyt savo leškų.

Su treniruokliais vis dar vyksta susipažinimo procesas. Dabar ieškau tų, su kuriais galėčiau pakankinti presą. Prieinu, atsargiai peržiūriu paveiksliukus, o pajutusi, kad kažkas artėja iš už nugaros – sprunku. Juk tai elgiasi žoliaėdžiai džiunglėse arba tyruose? 😀

Linksmas faktas: mėgstu mindama dviratį įsijungti LRT mediateką ir pažiūrėti, ką Jakilaitis su savo svečiais kalba. Tai kai kikenau iš Karbauskio, už manęs stovėjo vyriškis ir kreivai mane stebėjo. Įžeidžiau politines pažiūras, matyt. Arba supyko, nes vėl pakeičiau klaviatūros kalbą.

Tai iki šiandien, penktadienio, nuo pirmadienio buvau 3 kūno dizaino treniruotėse, ryt vėl žygiuosiu šokti. 2 dienos baseine ir pirtyse, bandant perprasti jų veikimo principą ir išsiaiškinti ar tas lokatariumas yra valomas. Nes ten nei žmonių matau, nei karščio jaučiu, nors, manau, būtų viena mėgiamiausių vietų.

BET, ką norėjau pasakyti, tai ploju sau. Nes judinuosi. Ir matau, kad liemuo grįžta į vietas. Šioje srityje visada greičiausiai matau pokyčius. Kojos, man rodos, sako fakjū ir nežada niekur judėti, nors galėtų, nes namie veidrodis pagražina viską, o salėj pamatau, kokios lankus nešioju. Tokius, dėl kurių įeidama į paauglystę nenešiojau aptemptų kelnių ir sijonų.

Tai tiek šiandien šiame neįdomiame įraše. Ploju sau ir šitą tekstą užskaitau už tą, kuris turėjo pasirodyti sekmadienį.

Su lankais ant kojų – Justė

Reklama