Žydinčios obelys ir tie dveji metai

by janulyte

Tai yra trečia įrašo, kuris man pačiai labai būtinas, pradžia. Norėjau pradėti kalbėdama apie 2 metus. Tada bandžiau apie tai, kad dar niekada nemačiau taip gražiai žydinčių kiemų ir gatvių, kaip šį savaitgalį. O lygiai prieš du metus irgi viskas žydėjo, bet jau ėjo į pabaigą ir kiemų pievos buvo nubertos baltais žiedais.

Lygiai prieš du metus dariau nuotrauką Toms akcijai balkone su svogūnų laiškų krūmu. Buvau mieste su mama. Turėjau biuletenį. Valgėm šaltibarščius, kurie buvo padaryti į tą patį puodą, kai juos dariau prieš sužinodama, kad nebėra Bočiaus. Taip ir tada, prieš 2 metus, sužinojau, kad nebeturiu Močiutės. Tada pirmą kartą pamačiau žydinčią Plungę ir Močiutės kiemą nuklotą baltais žiedais.

Visus šiuos metus gyvenu su liūdesiu, bet jis, kaip ir žmogus, pamažu bręsta ir kinta. Dar norisi verkti, gailėtis savęs, bet vis dažniau ir šypsotis, nes džiugina prisiminimai. Net Močiutės ir Bočiaus puoselėtas žydinčias obelis prieš kelias dienas ne taip skaudu buvo stebėti iš kitos tvoros pusės. Liūdna, bet nebe taip. Nors pravažiuojant ir sustojant prie kiemo virė visi įmanomi jausmai. Bet ir namas, kiemas keičiasi – tampa vis labiau nebe mano.

Čia aš labai daug kartų rašiau apie liūdesį, netektį, kurią išgyvenau tada ir išgyvenu vis dar. Prisiminimai, susieti su tais namais Čiurlionio gatvėje, bijūnais ir visais įmanomais daržo ir sodo privalumais man yra dalis laimingos vaikystės. Nes būtent ten ir būdavau laiminga. Supdavausi ant tos supamosios kėdės kambary, kuris net karščiausią dieną būdavo maloniai vėsus. Ant tos kėdės, ant savo kelių, mane sūpuodavo Močiutė. O ant tos sofos su Bočium žiūrėdavau laidas apie gamtą savaitgaliais, kurios man tikrai būdavo neįdomios. Kiekvienas daiktas, kuris buvo tame name, man yra svarbus tiek, kad nemoku apsakyt, nes primena dalykus, kurių nenoriu pamiršti. O labiausiai man trūksta to apkabinimo, kaip apkabinti mokėdavo tik Ji ir nenoriu pamiršti, kaip Bočius atnešdavo priskintų žirnių, slėpdamas juos už nugaros.

Ir iki šiol dar neteko valgyti tokių skanių bulvių ir pomidorų, kaip iš ten.

Bet, kaip minėjau, tas liūdesys, kurį sukelia šitie prisiminimai, keičiasi. Man vis dažniau norisi šypsotis. Net lankant kapus, nors ir per ašaras, lūpų kampučiai kyla, nes tų žmonių dėka turėjau neapsakomas vasaras,  o vėliau ir savaitgalius. Jiems esu dėkinga, kad turiu draugus pas kuriuos galiu vis dar nuvažiuoti, nes jų dėka tas ryšys nenutrūko. Ir jie man padėjo auginti savy šiek tiek kitokią kryptį nei vien nervingumas.

Ir vis dažniau atrodo, kad turėjau netekto to Jų ramybės uosto, į kurį nuolar bėgdavau, kad rasčiau jį čia, arčiau savęs bei tapčiau pati jo dalimi.

O čia obelys, kurias puoselėjo mano Močiutė ir Bočius. Jos žydi ir be jų, kai jas stebiu iš kiemo, kuriame praleidau ne ką mažiau laiko, nei anapus tvoros.

18620251_10203323691050711_607105838538044731_n

Reklama