Mano Islandija: 3 dienos nepaprastos gamtos

by janulyte

Pagaliau yra ta diena, kai sudėsiu kelionės įspūdžius. Šiandien tiesiog žiūrėjau nemažai muzikos klipų, kurie filmuoti Islandijoje ir dar kartą supratau, kad tai tikrai yra ta šalis, ta kelionė, apie kurią NORIU pasakoti. Nes paprastai mano kelionės yra mano ir, man rodos, niekam kitam neįdomios. Net apie Hario Poterio muziejų man nesinorėjo tiek kalbėti, kiek kalbėjau. O štai Islandija yra visai kitas reikalas.

Pradėsiu nuo to, kad Islandija yra nuostabi šalis keliavimui, neįtikėtinų gamtos išdaigų ir mūsų akims neįprastumų pamatymui. Bet esu visiškai tikra, kad nenorėčiau ten gyventi. Islandija man išliko nuostabaus grožio ir savaime suprantamo vienišumo šalimi. Ten, kaip juokavau, užtenka kokių 5 kelių (gal net tiek jų nėra 🙂 ), beveik visa žemė priklauso valstybei, nes iš jos jokios naudos ir ten žmonės yra priversti susigyventi su vienišumu. Išpradžių žavi tas vaizdas, kai važiuoji palei neįtikėtino (man) ilgio kalną ir, staiga, matai, kad ant jo, rodos, viduryje nieko, stovi vienišas namelis. Jis toks mažas, kad nesunku suprasti, kaip jis toli. Toli ir vienišas. Bet vėliau, pradėjus galvoti, kažkaip melancholiškai liūdna pasidaro. Tokia ta Islandija, gražaus vienišumo šalis.

Bet gamta! O, kokia gamta!

Paminėsiu, kad mūsų kelionė netruko ilgai. Penktadienį per pietus jau buvome bute, kurį nuomavom per Airbnb, o pirmadienį ryte jau pridavėm nuomotą automobilį į nuomos punktą. Tačiau susidarius normalų maršrutą ir pasiplanavus laiką (ačiū, Vaida! Visas planavimas, bukinimas ir taip toliau buvo jos rankose. Ir, įsitikinom, teisingose rankose) įmanoma namažai pamatyti ir parsivežti tiek įspūdžių, kurie ir ašarą spaudžia žiūrint kokį klipą, baksnojant pirštu ir rėkiant: buvau čia! Čia buvau!! EEE, o šito nemačiau…

Gerai, kad Islandijos sostinė nepasižymi kažkokiais išskirtiniais pastatais, vietomis ir parkais ( :D), nes nereikia plėšytis ką labiau nori pamatyti – miestą ar gamtą. Vaikštant senamiesčiu nuperki lauktuves, pasižiūri kažką sau ir ieškai, kuriam bare nusimato geresnė Happy Hour.

(Kalbant apie miestą ir vietinius, kol juo dar matėm, tai jiem ten visai nešalta ir jie beveik nerūko, kas man buvo itin keista, įpratusiai prie baro durų matyti didelius susibūrimus su cigaretėmis. O ten rūkančių, rodos, vos keli.)

Pirmiausia akiai buvo keista priprasti prie to miesto gyvenimo susiplakimo su gamta. Eini švilpaudamas senamiesčio gatve, renkiesi į kurią suvenyrų parduotuvę užeiti ir, staiga, šalutinė gatvė atveria vaizdą į didingus, apsnigtus kalnus. Arba stovi prie modernaus stiklinio pastato ir, rodos čia pat už jo, stūkso tie patys kalnai. Čia tau ne Aukščiausias autostrados taškas (prie kurio nuotraukos dar ir neturiu 🙂 ).

IMG_20170310_175159_680

O po pasivaikščiojimo po Reikjaviką kitą dieną laukė gamta su tais pačiais kalnais, užšalusiais ežerais, galingais kriokliais ir „žeme“, kuri man labiau priminė nugriauto pastato pamatus. Tiesą pasakius, pirmą kelionės valandą iki Reikjaviko ėmiau suprasti iš kur tos skandinaviškos pasakos, iš kur mistika su visa hierarchija ir atskirais kiekvienos būtybės gyvenimais. Tiesiog sunku neįsivaizduoti kažko, tolumoj matant miškelį ir kažką raudono vidury jo. Staiga ima rodytis, kad kažkas raudono su ilgomis kojomis bei rankomis kopia kalnu pro tą mišką ir lauki, kada išsities visu ūgiu. Žmonės tokie padarai, kurie linkę mistifikuoti, apmegzti kiekvieną nepažįstamą reiškinį. O ypač, kai jis toli ir nepasiekiamas. Ir ta „žemė“, kurią jau minėjau, rodos, kažkada buvo vienos milžiniškos tvirtovės pamatai ir sienos. Bet viskas sugriuvo ir liko tik akmenys, griovos ir kažkokie kontūrai, kurie kelia tokias asociacijas. Atrodo, kad Islandijoje gali sustoti bet kuriame taške ir turėsi ką fotografuoti, ką įsiminti ir ko pavydėti vietiniams.

Antrą dieną važiavom Golden Circle. Praktiškai, nei vienos vietos tikrojo pavadinimo neįsiminiau ir net nesistengiau, nes tai neįmanoma, nebent moki laužyti liežuvį pagal tas visas neaiškias raides, kurios, rodos, viena šalia kitos net nedera.

Trumpai. Aplankėm ežerą su gražiu vaizdu, važiavom siauru keliuku, kuris ėjo paviršiumi, kuris man priminė trolio nugarą arba kojos pirštą su daug karpų. Matėm geizerius, didingą krioklį, maudėmės geoterminiam baseine, o labiausiai mane tą dieną sužavėjo užgesusio ugnikalnio krateris. Ir, aišku, viskas visada vyko kalno ar kalnų pašonėje.

Antrą kelionės dieną važiavome ratu, tai nieko nematėm to paties: ką pražioplinom, tą pražioplinom. O va trečią dieną į priekį ir atgal važiavom tuo pačiu keliu pirmyn-atgal, todėl galėjom dėliotis ką pamatyti važiuojant į vieną, o ką į kitą pusę. O tos dienos tikslas buvo Black Sand Beach, kuris, užbėgdama šitam raštui už raidžių, buvo kelionės uoga ant keksiuko, įstabus gamtos kūrinys ir tai, dėl ko vieno vertėtų skristi 4 valandas, važiuoti 2-3 valandas į priekį, tiek pat atgal ir skristi vėl 4 valandas atgal į Vilnių ir per kamščius grūstis iš oro uosto iki Antakalnio.

Šios dienos pirmoji stotelė – krioklys, kuris susidaro iš nenusakomo skaidrumo upės vandens. Ir, aišku, puiki vieta nuotraukoms. Stojom ir prie kalno, kuris buvo kaip ir ugnikalnis, o gal jo  dalis, gal ir kažkas. Ir vietoje, nuo kurios, rodos, galėjom vos ne visą Islandiją peržvelgti (aišku, kad ne), ėjom takeliu palei upę, prie kurios stovėjo vilnos fakbrikas, kurių gaminių pilna kiekvienoje suvenyrų parduotuvėj. O važiuodami iki galutinio tikslo skaičiavom vietas, kurias ketinom aplankyti.

Čia reikia paminėti, kad visi keliai (tiksliau tas vienas) eina palei tas vietas, kurias būtina pamatyti. Kalnų kriokliai ir kriokliukai matosi važiuojant pro šalį, o ir kitas vietas lengva pasiekti, rodos, vos nusukus į šoną.

Čia yra nuotraukos iš Black Sand Beach:

Visą vakarykštę dieną ir puse šios švietė saulė. Tačiau važiuojant iš paplūdimio ėmė lyti, bet vis vien nusprendėm eiti iki TO nukritusio lėktuvo (mačiau klipą, kuriame Bieberis ant jo riedlente važiavo). Pagrindinė bėda buvo TA, kad nuo stovėjimo aikštelės, įrengtos prie kelio, iki to lėktuvo reikia EITI 3.5 kilometrų į vieną pusę visiškai plynu, juodu lauku. Aišku, pradėjus eiti, atrodė, kas gi čia tie 3,5 km. Bet pradėjus lyti, užsimanius į tualetą ir niekaip tam keliui nesibaigiant mintyse imi keiktis ir sakyti, kad verčiau tas lėktuvas būtų to vertas. Tai nėra 🙂 Bent jau mano alkanomis akimis žiūrint. Žinoma, įdomu pamatyti. Bet kodėl tiek eiti reikia, nežinau. Ir nuotraukos smagesnės gavosi prie lėktuvo, kai jo nesimato, nei su lėktuvu ir jame rūkančiu turistu.

Galime pasidžiaugti, kad šiaip ne taip grįžom iki savo mašinytės, kurioje sutaršėm sumuštinius už 6-8 eurus. Buvom pavargę, šlapi ir nusiteikę niekur nebestoti, nes tas lėktuvas atėmė paskutines jėgas. Bet stojom, nes abu kartus privažiavę prie „mes tik privažiuosim, pažiūrėsim pro langą ir užteks“ krioklių, norėjosi išlipti, eiti, žiūrėti, fotografuoti ir niekur iš ten nevažiuoti. Vaizdai čia:

O paskutinė stotelė buvo ta, kad galėjom užeiti už krioklio, į kitą jo pusę, pasifotografuoti ir, aišku, grįžti visiškai šlapiems. Susimetėm striukes, o kas ir kelnes, į bagažinę, įsijungėm šildymą ir keliavom namo sriubų iš pakelių.

Aišku, už krioklio nebuvo galima eiti, nes ten vėl buvo ištiesta 20 cm aukščio virvutė su ženklu Nelipti, kurią perlipom. Beveik visose vietose būtent tokiais saugumo užtikrinimais ir apsiriboja Islandija. Kaip Šaras sakė: ak, tas skandinaviškas minimalizmas. O prie kraterio, kurio gylis 55 metrai, aplink kurį eini jo kraštais, kaba įspėjimas – jūsų saugumas jūsų pačių atsakomybės reikalas. Man, kaip bijančiai beveik visko, to užtenka. Bet va tokiems, kaip mano brolis, tai itin pavojinga gyvybei. Bet, vėl gi: ak, tas skandinaviškas minimalizmas.

Keliavome mes penkiese. Tai labai patogus skaičius tiek nuomojantis automobilį, tiek dalinantis išlaidas, kurios, patikėkite, Islandijoje tikrai yra žymios. Degalinėse sau leidom dešrainius, kurie buvo vandens skonio ir kainavo 5-6 eurus. Oro uoste už bulvytes sumokėjau 5 eurus (maža porcija), salotomis už 15 eurų nesusiviliojau 🙂 Tas beveik 4 dienas maitinomės sriubomis iš pakelių, sumuštiniais ir čipsais, nes tai buvo sąlyginai pigu. Maisto, kuris yra auginamas, skonis prilygo popieriui. Pomidorai buvo baisesni nei pačiu atšiauriausiu vidužemio Lietuvoje, o žali bananai, kuriuos šiaip mėgstu, pasižymėjo muilo skoniu. Tai nieko keisto, kad grįžus virėmės bulves, darėmės šaltekus, o kiti kebabus kirto.

20170311_132057

Suskaičiavus, tokia trumpa kelionė dviems, bendras išlaidas dalinant penkiems žmonėms, kainavo apie 500 eurų. Ir mes nebuvom tie keliautojai, kurie sau leido viską. Tikrai ne, nes taip ir likom neparagavęs tos sriubos už 15 eurų. Tačiau tik vienai iš mūsų teko mokėti už tualetą, kuris kainuoja 2 FAKIN eurus. Nes islandai patiklūs žmonės – šalia viešo mokamo tualeto stovi koks restoranėlis, kuriame, prie įėjimo, yra nemokamas tualetas. Tai imkit tai už tipsą.

Apibendrinant, galiu pasakyti, kai tai buvo įspūdingiausia kelionė, kurią kol kas turėjau. Dar prieš kokius 7-10 metus žiūrėjau žaliuojančios Islandijos nuotraukas ir įrašiau ją į vietų, kurias noriu aplankyti, sąrašą. Ir tada atrodė, kad tai tiesiog neįmanoma dėl lokacijos, kainų, nuvykimo ir panašiai. Bet, pasirodo, viskas įmanoma J kuo neapsakomai džiaugiuosi.

Bet atvykę susitaikykit su sieros – sugedusių kiaušinių kvapu, kuriuo atsiduos kiekvienas daiktas grįžus namo.

O čia visų mūsų linkėjimai Kovo 11 proga Lietuvai iš Islandijos (nuotrauka Vaidos):

17218753_1505884006090781_5695205764449649796_o

Aš dar nemoku daryti normalių kelionių aprašymų, tikiuosi kada tai išmokti. Bet, patikėkit, tai šalis, kurią verta aplankyti ir kuri turi ką parodyti.

Justė

Reklama