Truputis vaikystės ir manijų

by janulyte

Kartais noriu pradėti videoblogą, bet tada pagalvoju, kam įdomu mano pezavonės. Tada pagalvoju, kad ir dažytis nemoku, tai prieš kamerą mano žandai pasidarys dar platesni, nei yra. O ir nepataikyčiu su temomis. Negaliu papasakoti apie naujausias mados tendencijas (nebent pasijuokti iš baisių kelnių, kurias mačiau pintereste), apie makiažo subtilybes (nes highlighteris ir strobingas man vienodai kažką sako). Galiu nebent papezėt apie Mikę Pūkuotuką, karūnas, Harį Poterį, knygas ir dar pazysti. Nes tą itin moku.

Kodėl būtent apie tai? Nes kiekviena maža mergaitė yra apsėsta KAŽKUO. Pamenu, kai aš buvau maža, tai buvo drugeliai, įsegami į plaukus (turėjau vieną tokį YPATINGAI nepaprastą. Jis plasnojo pajudintas ir buvo tikrai kruopšatus darbo ir nekičinių spalvų) ar ramunėlėmis-sąsagėlėmis į plaukus. Dar buvo gražūs penalai, dalmantinai ar dar kas. Mergaitės auga. Bet kyla klausimas, kurioje dvidešimt ir plius metų mergaitėje negyvena bent viena mergaičiukė su savo manija? Na, jei negyvena, tai man truputį gaila.

Kaip ir minėjau, mano manija visada buvo ir yra Mikė Pūkuotukas, kurio puodeliai, lėkštės, lėkštutės, pagalvėlės, figūrėlės ir taip toliau visokiomis formomis ir dydžiais išsisklaidę po namus. Yra kita manija: karūnos. Bet aš savęs princese nevadinu. Nes vadinu princesaite. 🙂 O šita manija atėjo ne iš taip seniai, iš tų liūdnų vakarų prie skype abitūros metais. Kai reikia daryti namų darbus, o tu žiūri pro langą. Tada ir šovė mintis į galvą, kad aš princesaitė su ružava karūnaite ir vienaragiu balkone. O ši, karūnų, manija labai dera prie mano naujos – suaugėliškos – manijos, kvepalų buteliukų.

Ir, žinoma, meilė Hariui. Hariui Poteriui. Atsimenu, kaip gavau pirmąją savo Poteriados knygą. Tai buvo kalėdinė dovana ir tai buvo antroji serijos knyga, nes mano Kalėdų senis labai nesigilino ar nerado, ar nežinojo. Gerai, kad pirmąją knygą jau buvau perskaičiusi ar vis dar skaičiau pasiskolinusi iš Monikos. Būtent ji ir tapo mano pirmąja Poterio biblioteka, nes jos lentynose jos atsirasdavo greitai, vos pasirodžiusios. O aš, su pakankamu naglumu tada, argumentuotai paaiškindavau, kad jas perskaitysiu greičiau nei jos brolis, todėl po jos turiu perskaityti aš.

Nemačiau nei vieno filmo kino teatre, bet visus turiu kompiuteryje. Mano asmeninė kolekcija prasidėjo ir užsibaigė ta antrąja knyga, kurią, rodos, apgraužė smiltpelė pabėgusi iš narvelio. Bet dabar lentynose man už nugaros sukrautos ne tik visos lietuviškai išleitos Poterio dalys, bet ir viena angliška. Ta, kurią su malonumu suvalgiau – 8-toji knyga apie Harį Poterį po devyniolikos metų.

Ir man visai negėda nei vienos iš šių savo mažųjų manijų. Kartais, tai būna puiki galimybė pratęsti pokalbį. Kitais atvejais, galimybė pasijuokti pačiai iš savęs ar su kitais. Tokie dalykai gelbsti, kai rodos, nieko nebenori ir nebereikia. Pasiimi Pūkuotuko knygą, įsijungi Poterio filmą, užsidedi karūną ant galvos ir keliauji tiesiai į vonią, pilną putų. Na, dar drėkinamą kaukę ant veido ir vėl saulė šviečia, net per uždaras vonios sienas.

Tokių akimirkų, tik ne blogų dienų išprovokuotų, o tiesiog ateinančių, linkiu sau ir jums.

Justė

Reklama