Impulso dienoraštis Nr. 1 – mano pirmieji žingsniai rezoliucijų link

by janulyte

Nauji metai, nauji pažadai. Tai pats laikas buvo pradėti vėl naudotis savo Impuls kortele ir pajudinti tas apaugusias kojeles ir sėdimąją. Oi, neverkiu aš, kad esu stambi ir taip toliau. Bepigu tai būtų daryti žmogui, kuris dar įlenda į S dydžio rūbus. Ne visus, bet įlenda. Tačiau sportas man būtinas sveikatai – nejudėdamos ima skaudėti kojos. Ypač ta, kuri jau patyrė venų operaciją, kurios nenoriu greitai kartoti, nors prognozės aiškios – teks. Ir bendros savijautos rodiklis kyla aukštyn, jei tik gerai pajudu ir pasikrutinu.

Vienu metu bėgiojau. Kartais apie tą laiką kalbu taip, tarsi daryčiau ir dabar. Tačiau tie puse metų tolsta, tolsta, o kojos jau seniai pamiršo bėgimo poveikį. Man patiko bėgti Naujamiesty: iš namų iki Vingio parko, pasisukioti ten ir tik išbėgus iš parko įsijungti LRT radiją, klausyti Užkuraičio ir eiti namo jaučiant savo liemens lengvumą. Tačiau, kiek tai buvo gera ir malonu, tiek žalojau save kitais klausimais. Vis galvodavau iš kur ta žaizdelė ant dešinės kojos kauliuko. Ir tik po kiek laiko supratau, kad su kaire koja spardau dešinę bėgdama. Tada pasitempus buvau: koja tapdavo kaladė, sunkiai paėjau. Ir taip toliau, ir panašiai. Tiesiog buvau savamokslė bėgikė, nes toks fizinis krūvis pakeldavo man nuotaiką ir jo dėka vėl ėmiau įtilpti į 34 dydžio kelnes. Bet tie geri laikai ilgai nesitęsė 😀

Tai gi, grįžau į Impulsą. Šiaip ir grįžimu sunku pavadinti, nes įsigijusi abonementą sužinojau, kad reiks operacijos, tai negalėjau užsiimti fiziniu krūviu iki jos, po to po jos. Tada sportavau. Tada koncentravausi kitur. Tada sirguliavau. Na, ir pagaliau, vėl susikroviau kuprinę.

Didžiausia baimė man – treniruoklių salė. Nepažįstu aš tų treniruoklių, bijau daryt kažką ne taip, sulaužyt ( 😀 ) ir panašiai. O jei imčiau naudotis trenerio paslaugomis labai save įpareigočiau ir šiaip dar papildomai mokėt, o aš mieliau suknelę nusipirkčiau. Žodžiu, užburtas ratas.

Tai, pirmiausia, lankiau tik lengvas treniruotes. Pilatesas netempė randų, bet pratampė kūną. Tačiau dabar, protinguolė, iškart į kūno dizainą įšokau. 2 minutės apšilimo ir jau troškinausi savo pačios sultyse. Bet efektas man patiko. Kojas tempia, krūtinę tempia. O tada, įkvėpta tokios neįtikėtinos sėkmės, kad beveik viską sugebėjau padaryti, įžengiau ir į treniruoklių salę. Pirma, kaip tikras mailius grobuonių pilnoje plynėje, atsargiai įžengiau ir apžiūrėjau artimiausias įėjimo esančias erdves. Prisėlinau prie bėgimo takelio ir spoksojau į jį kokias 3 minutes bijodama kažką paliesti ne ten, kur reikia. Tada užlipau. Minutę spoksojau. Apsidairiau, ar niekas nepuola. Paspaudžiau. Ir kažkas ėmė vykti!

Pasivaikščiojau, pabėgau, vos nenugriuvau. Bet nuo takelio nulipau susipažinus su vienu iš šitų džiunglių gyventoju. O tada priėjo moteris ir paklausė, kaip ant jo eiti, nes jau bėgimas ne prie širdies. Na ir kaip aš pasijutau tada? Aišku, ne toks mailius, kaip atėjus! Ha.

Įkvėpta šios pergalės kitą dieną jau sėkmingiau striksėjau iki Impulso. Susikroviau kuprinę ir net įsimečiau maudymuką, ko, tiesą pasakius, nesitikėjau iš savęs. Nes man vienas didžiausių kompleksų susijęs su mano kūnu – jo „demonstravimas“ maudymosi kostiume. O dabar, dar ir papildomi randai ant pilvo, papildomas sluoksnis ir centimentrai ant šlaunų. Nors, tiesą pasakius, kad ir kokios formos buvau, visada tie patys pasiteisinimai, kodėl neinu į pirtį, maudytis, kodėl deginuosi su šortais ir panašiai.

Antrą dieną susipažinau su dar dviem džiunglių gyventojais. Vieno iš jų nepabijojau labiau pamaigyti ir supratau, kad galiu optimizuoti savo laiką ir suderinti storų leškų judinimą su žinių spragų užpildymu: įsijungiau LRT mediateką ir žiūrėdama Jakilaičio laidas myniau iki Kauno. Realiai, numyniau, geriausiu atveju, iki Šilo tilto. BET prisiminkime, kad čia svarbiausia PATS veiksmas.

Vėliau įžengiau giliau į džiungles – apėjau naujus grobuonis ir net juos pamėginau. O tada nėriau į maudymuką, praplaukiau ir, aišku, išbandžiau burbuliuojančios vonios teikiamos džiaugsmus. O iš pirties išėjau greičiau, nei norėjau, nes sportiškas žilas dėdulė labai meiliai man šypsojosi. Nežinau ar dėl to, kad priminiau jo anūkę ar dėl to, kad buvau vienintelė jaunesnė nei 50 metų.

Realiai, žengiu aš pirmuosiu žingsnius judėjime ir kažko daryme. O kad daugiau būtų motyvacijos ir vengčiau tos gėdos, kad nieko nedarau, viską užrašiau ir įkėliau čia. Planuoju retkarčiais pasidalinti savo žingsniais šiame reikale. Ir ne dėl to, kad jaučiuosi galinti kažką įkvėpti, esanti nepaprastai įdomi ir todėl visiems turi rūpėti, ką veikiu. Viskas daug paprasčiau: jei pasižadėsiu retkarčiais apie tai parašyti, bus gėda užmesti. Tai bent iki baseino nuslinksiu ir ant bėgimo takelio prasieisiu.

Judu – Justė

P.S. norėjau padaryti savaitės Impulse nuotykius, bet tada tektų išsiplėsti į dar ilgesnį įrašą. O tada tai jau tikrai niekas neskaitytų.

Reklama