Sekmadienio galvos pravalymas: mažiau empatijos ir galvojimo

by janulyte

Mėgstu savaitgalio rytus. Jie nuostabūs, kai galit kartu niekur neskubėt, pasimėgauti skaniais pusryčiais. Ir visai jie tokie ne todėl, kad ne aš juos dažniausiai darau, o tuo, kad susisukę į chalatą ar lounge rūbus neprivalom kažkur skubėti ar kažką kažkam atsiskaitinėti.

Tokiais rytais ar kaip niekada jaučiuosi savimi. Tada galiu paverkšlenti dėl sapnuoto košmaro ar pasidžiaugti ramiu miegu. Susivėlusiais plaukais ir pėdom, apautomis vilnonėmis kojinėmis, nereikia apsimesti kažkiek labiau laiminga, kažkiek susikaupusi ir net mažiau koncentruotis į tai, kas mane erzina, apie ką galvoju likusi viena.

Bet man reikia išmokti mažiau galvoti. Apie tai, ką pasakiau užvakar, ko nepadariau aną savaitę. Mažiau stresuoti ir gal tada net praeis tas nepaaiškinamas nerimas oro uosto patikros punkte, kai už save pačią man svarbiau tampa tai, kad oro uosto darbuotojas nepakeltų balso, nesudaryčiau eilės už savęs. Kuo greičiau ištraukti tą maišelį su skysčiais ir susidėti visus daiktus atgal į kišenes.

Yra labai geras terminas anglų kalba – overthinking. Ir tai yra mano kasdienybė, su kuria sunku susigyventi. Dažnai, likusi viena, svarstau, kas iššaukė tokį mano bruožą, kol nenukeliauju į vaikystės glūdumas ar nepažįstamų žmonių troleibuse pasakytų pastabų man glūdumas, tol nesuvokiu, kad tai vienas ir tas pats perdėtas galvojimas apie dalykus, kurie visiškai nėra svarbūs šiai dienai.

Tik kartais atrodo, kad bandydama mažiau svarstyti ir analizuoti imu tapti mažiau empatiška ir gilintis į tai, kas man sakoma. Bet, stop, kartais reikia ir to. Gali pasidžiaugti kažkieno laime, išklausyti nesėkmės istorijos ir padėti rasti išeitį, patarti. Bet niekada nereikia pamiršti savęs. Nes kas apie tave pagalvos, jei ne tu pats. Tik tu ir tavo Mama. O kadangi dabar kalbi ne su savo mama, kuri pažįsta kiekvieną judesį, tai apsaugok pats save ir įvertink, ar tau tikrai reikia TOS informacijos.

Empatija yra labai svarbus aspektas žmonių bendravime, jos nevalia prarasti. Tačiau reikia viską mokėti normuoti ne tik duodant, bet ir gaunant. Kaip pats nesigilini į kiekvieną dalyką ar nusprendi atsiriboti, taip ir kiti gali tai padaryti. Todėl tada belieka įjungti „aš viską suprantu ir vertinu“ fazę ir neimti visko taip giliai į širdį.

O galiausiai, kad sekmadieniais net nereiktų galvoti apie tokius dalykus, kaip analizavimas, empatija, supratimas ir noras kažką daryti kitaip, tereikia išvažiuoti ir pabūti ten, kur vėjas prapučia galvą. Geriau bandyti nugalėti savo aukščio baimę lipant į aukščiausią apžvalgos bokštą Lietuvoje žiemą, nei analizuoti, kas neišanalizuojama.

Gero poilsio – Justė

Pirmas įspūdis: pridėsiu į kelnes ir nieko daugiau.

A post shared by Janulytė (@janulytes) on

Reklama