Viso gero, 2016.

by janulyte

Vakar stojo jaunatis, o ryt Naujieji metai. Ar gali būti geresnis laikas svajoti, kurti ir planuoti? Ai, turbūt tai galima daryti, kada tik nori. Ir tos naujos pradžios gali būti kiekvieną dieną, kaip sako Andrius. Tiesa. Bet kažkaip kartais vis tiek norisi apibendrinti ir pasiduoti tai masiniam paskutiniojo potėpio ir pirmojo taško psichozei. Todėl vakar planavau ir svajojau. O šiandien noriu pamėginti apibendrinti ir pasidalinti. Gal kažkas ras save, gal atpažins. O gal tiesiog geriau supras mane.

Visi aplinkui kalba, kokie tie 2016 buvo prasti. Žinot, neneigsiu. Tikrai jie man gėlyčių nenešė ir žibutėm nekvepėjo. Bet kvaila būtų sakyti, jog tik bloga ir negera buvo, kai realiai visko aplink vyksta. Tik žmonės tokie keisti sutvėrimai, jie linkę labiau prisiminti nemalonius jausmus, o gerieji išlenda tik netekties akimirkomis. Todėl ir vėlioniai, iki tol buvę paskutiniais latrais, tampa didžiadvasiais ir labai išmintingais. Visų žinoma tiesa, „staiga aš geras ir brangus“. Nekoks įprotis. Nesakau, nereikia ignoruoti neigiamų patirčių. Tik nereikia duoti joms žalios šviesos kiekvieną dieną ir suteikti svarbiausią vaidmenį.

Kad ir kaip banaliai ir cheesy tai nuskambės, bet ir tos pačios blogos patirtys kažko pamoko. Nekalbu apie visas geopolitines, rinkimines ir panašias krizes, karus ir žudynes. Bet apie tai, ką išgyvenam kiekvienas. Ir tai, ką mes patys laikom tragedijomis, o kiti, žvelgdami iš šono, linguoja galva ir galvoja: o, kad man tokias problemas… .

SVEIKATA

2016 pradėjau beveik lovoje. Todėl ir šventimas persiplanavo paskutinę minutę. Ir tai buvo pirmieji pavojaus varpai. Bet nieko, dabar viską tvarkausi, dėliojuosi. Po visų narkozių, operacijų ir 5 kartus per mėnesį poliklinikų lankymų viskas pamažu stoja į vietas. Viskas (viliuosi) išaiškinta ir taisoma. Specialistais apsišarvuota, vaistais užsitaisyta ir telieka rytą pradėti ir vakarą pabaigti su stikline vandens bei mažomis chemijos dozėmis.

Tokia patirtis leido suprasti, kad tikrai nėra daug svarbesnių dalykų gyvenime nei sveikata. Jei jautiesi pavargęs, nors nieko nedarei – kažkas ne taip. Jei atkrenti dažniau, nei įprasta – susirūpink. O jei tavęs reikalauja rinktis tarp kažko ir sveikatos, tai siųsk toliau, nei išeina. Nes anksčiau ar vėliau, pasiųs tave dėl tos pačios priežasties.

Šiais metais pirmą kartą kviečiausi greitąją. Pirmą kartą patyriau ne pačias maloniausias procedūras. Nesužinojau normalios diagnozės, negavau patarimų, nes nedaviau pinigų į kišenę. Ir mačiau, kaip tas pats gydytojas šokinėja aplink tuos, kurie davė. Teko galimybė operacijų metu palyginti, kaip atrodo privati ligoninė ir jos teikiamos paslaugos ir valstybinė, kurioje mokama nebent tai, kiek tu pasirenki duoti į kišenę. Pasirinkau neduoti ir vis vien galiu tik geriausius dalykus pasakyti apie Antakalnio ligoninės ginekologijos skyriaus specialistus – pradedant nuo darbo organizavimo, seselių ir baigiant rūpesčiu po operacijos.

Turbūt nenustosiu girti Antakalnio poliklinikos. Kad ir kokias eiles man ten tenka atstovėti, gruodžio 15 dieną nebegaunu vietos pas pirminio lygio gydytoją, nors pas jį reikia vasarį. Bet būtent čia pradėjo kapstyti ir atkapstė ligas. Ir, pasirodo, jog tai visai ne atopinis dermatitas, ką aš ir pati galėjau pasakyti, bet Centro poliklinikoj manęs neklausė. Kad tai ne skrandis ir visai ne nieko tokio, kaip sakė Santariškėse, atvežtai greitosios.

Dabar kai kurios temos man pasidarė jautriomis, atsisakiau alkoholio, kad ir kaip pasiilgau gin sour ir kaip noriu paaragauti tekila sour, BET dabar viskas yra kontroliuojama ir vietose, persigrupavo prioritetai. Todėl drąsiai galiu pasakyti, kad dar niekada taip rimtai nežiūrėjau į sveikatos linkėjimus, kaip per šių metų gimtadienį. Ir kaip niekada tikrai supratau, kad svarbiausia yra savijauta ir sveikata. Ir niekas nėra vertas, kad ją aukotume vardan kažko neužtikrinto, gero vardo ar dėl to, kad tiesiog graužia sąžinė.

BENDRAVIMAS

Kiek save anksčiau laikiau socialiu žmogumi, tiek šiais metais einu atvirkštiniu keliu. Nors čia kažkiek meluoju. Pastebėjau, kad ton duobėn griūnu jau keletą metų. Mažai ką įsileidžiu į savo ratą, o įsieleidus ir paleidus – liūdžiu. Nėra taip, kad nenoriu bendrauti. Ne, aš kaip tik noriu megzti ryšius, bendravimą, pažinti ir sužinoti. Tačiau, kuo labiau to norisi, tuo labiau neturiu ką pasakyti pasitaikius progai. Rodos, galvoje skraido šieno gniutulai arba voliojasi spalvotas saldainių popierėlis.

Viskas prasidėjo nuo to, kad ėmiau stebėti žmones, juose matyti erzinančius bruožus. Ir kas baisiausia, tuose bruožose atpažinti save. Todėl po truputį ištraukiau plepėjimą, sumažinau kalbėjimo garsą, nustojau pasakoti savo patirtį. O su tuo gavosi, kad tų patirčių ir liko daug mažiau. Kadangi dabar iš 1500 istorijų, kurias sukaupdavau, liko koks 10 ir vis bijau kartotis jas pasakodama. Todėl tyliu, plaukioja tie šieno gniutulai. O kai pasakoju, tai pakartoju 1 iš 10 istorijų. Tiesą pasakius, bandydama nebūti tokia, kokia buvau ir sau visai patikau, tapau tokia, kokia nenoriu būti, bet nebemoku pasikeisti atgal. Todėl mokykitės iš mano klaidų: nedarykit kvailų analizių, neinterpretuokite savęs. Ir niekada NIEKADA nepasiduokite kitų siekiams jus pakeisti.

Tačiau pavargusi nuo savo pačios triukšmo, kad ir liūdnai, bet susidėliojau prioritetus ir čia. Jei tu tampi mažiau įdomi nei vaikiška kaldrutė (ne vaikas, ne pirmas žingsnis ar dantukas, o nauja KALDRA), tai ir tau gali tapti nebeįdomu nei kaldrutė, nei sveikata. Jei 10 kartų pasakius, dėl ko geri vaistus ir dėl ko liūdina viena ar kita tema, tavęs vėl klausia tiesiogiai su tuo susijusio klausimo, kuris skaudina iki paširdžių, tai supranti, kad tavęs nesiklauso. Tada belieka sėdėti sofos kampe, krapštyti nosį ir maigyt telefoną. O prisimaigo kartais visai gerų dalykų.

Man trūksta ryšių mezgimo ir bendravimo, kai nereikia galvoti nei ką sakai, nei kas vyksta aplink. Tokių, kai kiekvienas tavo žodis nėra vertinamas kaip skundimasis ar per kitus panašius filtrus. Nei vienas žmogus nenori ryšio, kuris grindžiamas privalomuoju susitikimu kartą per 3 mėnesius, prijungiant į jį tokius pačius „apdovanotuosius“. Nei vienas žmogus nenori girdėti pasakymų: tau reikia pradėti vėl gerti/rūkyti/dažniau švęsti/eiti į miestą. Tada, negerdamas,/neūkydamas/nešvęsdamas/būdamas namie sėdi ir mąstai. Kad gal vis dėl to ne many problema, jei pagrindiniu klausimu keliami šie dalykai.

Žodžiu, gyveni, žmogau, stebi aplinkinius ir jiems/tau vysktančius tokius ar kitokius pavyzdžus ir dėliojiesi prioritetus. Tada nustoji kurti ar palaikyti ryšį, nes tiesiog nerimauji pasakyti kažką ne to. Būti palaikyta ne tuo, kuom esi. O visi šie pavyzdžiai, tik hipotetiniai. Nei vieno konkretaus vardo po jais nepaslėpiau, nes tiesiog mėgstu stebėti žmones ir kurti istorijas.

Tačiau išgyvenant įvairius pokyčius ir permainas, išsiryškina, pas ką gali važiuoti ir kam gali pasakoti, kas įvyko. Žinai, kad turi kam paskambinti. Pas ką nukakti sėdus į autobusą. Su kuo nuolat susirašyti. Su kuo susiskambinti per Skype. Nes kad ir kaip nesiseka megzti naujų ryšių, gryninasi senieji ir jie su amžiumi tik brangėja. Ir kaip neapsakomai gera žinoti, kad vakare, einant miegoti, turi ką apkabinti ir kas apkabina tave.

SANTYKIAI

2016 buvo metai, kai žengtas ne vienas žingsnis. Iš naujo mokytasi sakyti myliu mamai, nebijoti parodyti jausmų. Ir, pagaliau, susikurti savo ramybės uostą, kurio man taip trūko nuo 2015 metų gegužės. Su santykiais man šie metai atnešė ramybę ir susivokimą. Sugebėjimą susigyventi su didžiausiomis netektimis, kurias iki šiol sapnuoju. Ir ramiau išgyventi tai, kas labiausiai gadina nervus.

SIEKIAI

Iš esmės šiais metais viskas buvo šiek tiek perstumdyta. Prioritetu man tapo sveikata ir noras pagaliau atsipalaiduoti, nebijant nei vidury nakties ištinkančių skausmų, nei dėl to juntamų pasėkmių dieną. Vienu didžiausiu siekiu tapo nepanirti į neviltį ir liūdesį, nes su šiais palydovais niekas netampa geriau: nei sveikatai, nei asmeninis gyvenimas. 2016 tapo naujųneigiamų patirčių metai, kai nesugebėjai padėti taško, kai jam pieštukas buvo padrožtas iki aštrumo. Tačiau nepaisant visų įvykių ir visų liūdesių, 2016 įvyko gerų dalykų. Jais aš laikau susigyvenimu su savimi, ramybės atradimu, su liūdnais, bet, pasirodo, reikiamais atsisveikinimais ir pojūčiu, kad viskas yra ir bus gerai.

VISKAS YRA GERAI, NES PRIEŠ JUS LAIMINGAS ŽMOGUS. Ir aš neperdedu.

Aš laukiu, kada 2016 baigsis. Nors horoskopai, analitikai ir politikai žada dar prastesnius metus, aš laukiu 2017 metų. Nes ketinu užbaigti viską, ką pradėjus ir kas reikalauja to paskutinio taško. Surankioti visus galus ir juos suraišioti, kad man gyvenime nebesimaišytų.

2016 reikalavo nemažai darbo su savimi, tai 2017 metai bus tie, kai galėsiu pajusti rezultatą. Stengsiuosi nugalėti visus nerimo priepuolius, išmokti vėl bendrauti. Išmoksiu sakyti myliu mamai. Perkaitysiu mažiausiai 20 knygų ir mažiausiai 4 kartus per mėnesį eisiu sportuoti. Prisipratinsiu kėliones ir įvairius potyrius, nors niekada nekeliausiu ten, kur sunkiai bus pasiekiamas tualetas, dušas ir patogi lova. Vėl džiaugsiuosi mažais dalykais. Ir, tikiuosi, pagaliau užsiimsiu teisių laikymu, kad būtų nauda iš mano negerimo – galėsiu dirbti vairuotoja.

Kadangi 2017 jau pirmadienį, palinkėsiu sau sulaukti skambučio, kurio labai laukiu. Daugiau atsipalaiduoti ir mažiau galvoti, analizuoti. Dažniau džiaugtis vaizdu pro langą ir dažniau išeiti pasivaikščioti. Linkiu sau pomėgio, kuris reikalautų laiko ir investicijų. Bet tokio, kuris keltų geras emocijas ir kas kartą, tobulėjant, matytųsi galutinis rezultatas ir vietos, kur dar reikia patobulėti.

Tegu 2017 metai man būna kažko naujo pradžia. Linkiu nepamiršti, kaip reikia mylėti kitus ir išmokti mylėti save. Suprasti, kad ramybė yra už kampo, tik nereikia pasiduoti provokacijoms. Ir kartais geriausiu vaistu tampa ištisa diena lovoje ar karšta, kvepianti vonia.

Kalbant apie šį blogą, noriu įsivesti taisyklę, kad rašysiu ne rečiau nei kas savaitę. Minčių mano galvoje visada gausu, tik ne visada jas išdėlioju. Tada jos dingsta, nors surašytos, man teikia gydomąją galią. Gal pagaliau pradėsiu aprašyti knygas, kurios man įstrigo – pasirodys tiek „Ypatingų Peregrinės vaikų namų“, „Vėjo vardo“ ar kitų knygų aprašymai.

O kadangi jau nemenkai įsivažiavau su tekstu, planuoju baigti. Negaliu sąžiningai pasakyti, kad viską čia surašiau. Tačiau paminėjau svarbiausias sritis, kurios sukasi aplink mane – sveikata, bendravimas, santykiai ir siekiniai. Gyvenimas susideda ne tik iš jų, bet kartais sureikšmini vienas sritis, kartais kitas. O man, kovojančiai su jautrumu, nerimu ir neužtikrintumu, per daug mąstančiai, keliančiai lūkesčius ir analizuojančiai – lengviau susigyventi su keliomis, o ne visomis temomis, vienu metu.

Palinkėsiu visiems, kas sugebėjo iki čia perskaityti, kad suprastumėte savo prioritetus gyvenime. Nusiraminimo vienose ir patrakusio gyvenimo kitose srityse. Apsižvalgykit aplink. Viskas gera ir gražu. Tik reikia netingėti vožtelti sau ir kartais aplinkiniams, kad ateitų suvokimas.

Ir dar palinkėsiu sau daugiau dalinimosi pozityvu, nes jo mano gyvenime netūksta, bet rašyti labiau sekasi priešingomis temomis.

Gerų metų, santykių ir įspūdžių mums visiems – Justė.

Reklama